Dar labai įsirėžė atminty prisiminimas iš vaikystės. Kai su mama nueidavom į kapines, matydavau prie kapo raudančią nepažįstamą moterį. Mama papasakojo, kad iš vienos šeimos penki sūnūs buvo išėję partizanauti. Jauniausias buvo gal tik septyniolikos, kai išėjo. Visi žuvo. Tiktai kruvinos jų nosinės buvo palaidotos simboliniame kape, tik dalis jų kraujo… Kur užkasti kūnai, niekas nežinojo.

Nežiūrint peršamos, primetamos nuomonės, kad čia banditai, vis tiek buvo pagarba, kuri taip ir liko. Paskui išėjau mokytis į seminariją. Mano pirmosios mišios buvo tėviškėje, tai klebonas suorganizavo, kad pastatytų atminimo kryžių. Kaip tik birželio 19 dieną buvo rinkimai, o mes rinkimų išvakarėse, apie 12 valandą nakties, bažnyčios šventoriuj statėm kryžių, kurį padarė giminaitis. Jaunimas tuo metu šoko prie buvusios klebonijos esančioje šokių aikštelėje, o mes tuo metu naktį statėm kryžių. Paskui komunistai susirinko, su pjūklu norėjo nupjauti, bet juos kažkas paprotino, kad bažnyčios šventoriuj jie neturi teisės pjaut. Tai buvo pirmas pastatytas kryžius.

Paskui bedirbant, ir Smalvose kai buvau, irgi pastatėm kryžius, ir į Kryžių kalną nuvežėm kryžių. Taip atėjom iki šių dienų ir toliau tas tradicijas tęsiam.“

Bažnytinės vyresnybės perkeltas kunigauti iš Smalvų į Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapiją, pradėjo remontuoti bažnyčią. Kartu su talkininkaujančiais parapijos vyrais, prakaitą liejo ir pats, atkasinėdamas pamatus, nešiodamas akmenis. Atokvėpio valandėlėmis kalbėjosi įvairiomis temomis ir apie šio krašto praeitį. Žmonės pasitikėjo klebonu, todėl papasakodavo ir apie tai, apie ką 1984–1986 metais dar nedrįso garsiai kalbėti: apie pokarį, partizaninį judėjimą, du šioje parapijoje sudegintus kaimus ir nužudytus jų gyventojus. Gal jau tuomet klebono galvoje kirbėjo mintis, kad apie tragišką praeitį žmonės turėtų žinoti, bet už tai būtų grėsę represijos.  

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, situacija pasikeitė. Kunigas Marijonas tarytum atgyja: bendraminčių ir nukentėjusiųjų padedamas imasi ne plunksna, o darbais rašyti pokario istoriją, įamžinti žuvusiųjų atminimą. 

1991 m. liepos 13 d. Mielagėnų kapinių broliškame kape perlaidoti 1948 m. prie Darynės (Švenčionių r.) žuvusių keturių šio krašto partizanų palaikai, pastatytas kryžius – koplytstulpis su raižiniu: „Kilnu ir garbinga už tėvynę mirti“.

1999 m. rugsėjo 8 d. pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro projektą pastatytas paminklas – šeši betoniniai Gediminaičių stulpai (tiek vyrų buvo sušaudyta 1945 m. vasario 15 d. šiame kaime). Klebonas su tada dar tėviškėje gyvenusiu vieninteliu tragedijos liudininku Leonu Šiaudiniu sugalvojo, kad šioje vietoje turėtų būti ir katalikiškas kryžius. Jų iniciatyva Jociūnų tragedijos vieta dabar atrodo taip:

2004 m. klebono M. Savicko iniciatyva Lenkijoje išlietas varinis varpas, užrašas ant kurio primena: „Iš tremties negrįžusiems, kovose kritusiems, sudegintų Jaciūnų ir Radučio kaimų kankiniams atminti (…)“. Ir primena skaudžią krašto istoriją šis varpas kasdieniu savo skambėjimu.