Esu labai ramus žmogus. Anykštėnai yra ramūs žmonės. Bet gyvenimas parūpina veiklos. Jau visi darbai buvo lyg ir baigti, sakiau, kad ramiai pagyvensiu. Ėmė ir sudegė Ceikinių bažnyčia. Didžiulė nelaimė, darbo sočiai… Bet ačiū dievui… Daug kas klausia, kaip čia atstatėt bažnyčią. Sakau, kad pirma turi sudegt, o paskui dar neleistų atstatyt, neduotų verkt. Tai tada labai suvienijo parapiją tas Vyskupų Tarybos sprendimas neatstatinėt bažnyčios, o pastatyt tiktai kryžių. Taip nuostabiai per kokias dvi dienas surinko pusantro tūkstančio parašų žmonės ir 20 tūkstančių eurų – ne šiaip sau. Tai buvo pirmosios apsukos statybai. O aš pasinaudojau sovietmečio patirtimi, kad reikia „pastatyti valdžią  prieš įvykusį faktą“. Vyskupui priėmus vieną nepopuliarų sprendimą žmonių atžvilgiu… Reikia suprasti tai, kad jis atvažiavęs iš Čikagos. Čikagoj uždarė Šv. Jurgio parapiją. Aš užvažiavau pas savo bendramokslius Klaipėdoj į Juozapo bažnyčią, naujai statomą. Ir ten sukrauti konteineriai iš Šv. Jurgio parapijos: atvežtos statulos, vargonai, paveikslai. Jie galbūt žiūri kitaip į tai, o mes esam parapijiniai patriotai. Sakė, kad nuvažiuos vieni į Ignaliną, kiti į Švenčionis, treti į Mielagėnus… Aš, pavyzdžiui, tėviškės bažnyčioj turiu savo vietą prie priekinio stulpo, iš kur matydavau altorių ir sakyklą. Kitoj bažnyčioj tu jautiesi kaip ne savo namuose. Bažnyčia tikinčiajam, tam kuris lanko, tai yra kaip namai. Ir staiga tie namai sudega ir esi kaip benamis. Nuvažiavęs kitur jausiesi svetimas. O čia gi nuo amžių vieni kitus pažįsta. Tai ir yra ta parapijos bendruomenė, kurią sieja bendri tikslai, rūpestis ta bažnyčia. O tada ta parapija yra tarsi išblaškoma. Kadangi buvo toks žmonių palaikymas, nutariau, kad nežiūrint leidimo, reikia pradėt statyt. Kai apdengėm zakristiją, tai būtų reikėję Vyskupui priimti antrą nepopuliarų sprendimą – kas pastatyta – išardyt. Taip panašiai sovietmečiu Smalvose, Zarasų rajone, padarėm. Bedarydami remontą radom buvusio prieangio koloną. Pagal ją architektas Algimantas Laucius padarė projektą. Pagal jį vienam kaime surinkom vieną aukštą iš aštuonių kolonų. Kitą aukštą iš tiek pat kolonų surinkom kitame kaime. Stogą dar trečioje vietoje. Kadangi tarp klebonijos ir bažnyčios gyveno felčerė rusė, kuri nuolat skųsdavo rajono valdžiai, o ši jau imdavosi priemonių, darbus teko tęsti naktimis. Būdavo, apie dvyliktą valandą nakties einu pas tokį žmogų. Jis pasikinko arklį, važiuojam atsivežti kolonų. Maždaug iki trečios valandos parvežam kokį porą vežimų, sukraunam bažnyčioj ir apdengiam kiliminiu taku. Žmonės dar ir sėdėjo ant tų kolonų. Paskui išliejom pamatus. Penktadienį vakare pastatėm pirmąsias kolonas. Šeštadienį ir sekmadienį (ir mišių metu vyrai dirbo) apdengė stogą skarda ir nudažė. Ir tik po savaitės susigriebė rajono valdžia, kad naujas statinys be leidimo atsirado. Atlėkė, skuto dažus, žiūrėjo, ar nauja mediena, bet taip ir liko… Po to ypatingų bylų prokuroras buvo pasikvietęs. Sakė, kad turiu išardyt tą priestatą, nes gresia vieneri metai kalėjimo arba 300 rublių bauda. Pasakiau jam, kad sėdi žmonės kalėjime, pasėdėsiu ir aš. Jeigu Dievas neapleis, tai kiaulės nesuės. Na, bet taip ir liko: niekas nebedrįso ardyt, nors buvo, berods, 1981 m. Tai tą patirtį pritaikėm Ceikiniuose. Ir, ačiū Dievui, bažnyčia stovi, ir žmonės džiaugiasi, ir žmonėms reikalinga. Specialiai skaičiavau, kiek žmonių ateina. Pavyzdžiui, per Motinos dieną 150 žmonių ėjo komunijos. Tai ką, ar nereikia tos bažnyčios. Arkivyskupas sakė, kad po 20 metų nieko čia nebebus. Tai aš sakiau, kad po 20 metų spręs tie, kurie gyvens. O bažnyčios reikia šiandien, čia ir dabar. Aš nieko pats nedarau, tik ką Viešpats parūpina.

Taip atsirado ir senelių globos namai. Paskui atidavė pieninę buvusią. Taip ir buvęs seniūnijos pastatas miestelio centre tapo globos namų dalimi, kad nestovėtų išdaužytais langais ir negąsdintų žmonių… Tai ir ateity, jeigu kas nors bus, tai Viešpats parūpins ir žmonės, o man belieka tik prisidėt. Dirbu tai, ką tuo metu reikia daryt.“

Rūpi klebonui ir kultūros vertybių išsaugojimas. Net ir prie Paliesiaus dvaro kai kurių architektūrinių detalių išsaugojimo yra prisidėjęs.

Šio žmogaus viduje gyvena dvi priešingybės, kurios puikiai viena kitą papildo. Marijonas Savickas sutelkia ne tik tikinčiuosius, bet ir visą bendruomenę, visuomet stengiasi padėti, inicijuoja ar prisideda prie kilnių idėjų įgyvendinimo, jis – tarsi grandis, be kurios darbai vyktų ne taip darniai ir sklandžiai. Jo širdis yra atvira visiems.  Pabendravus daugiau pasirodo ir kaip kovotojas. Tiesa, ne tas, kuris tiesiogiai dalyvavo kruvinose kovose už Lietuvą, jos laivę, bet toks, kuris kovoja už mūsų krašto ar šalies istorijos, kultūros išsaugojimą, puoselėjimą,  prisidėjo bei prisideda prie to, kad ji gyvuotų ir būtų dažniau prisimenama. 

P.S. Kai jau rašinys buvo išsiųstas konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ vertinimo komisijai, laikraštyje „Mūsų Ignalina“ perskaičiau, kad kunigas Marijonas Savickas buvo sekamas KGB (sekimo byla Nr. 1804). Paklaustas, kodėl mūsų susitikimo metu nutylėjo apie tai, pajuokavo, kad anoks čia svarbus faktas. Jeigu ne minėta kaimynė felčerė, kuri nuolat skundė rajono valdžiai, gal ir tos bylos nebūtų buvę. Tai dar kartą įrodo, kokį kuklų ir pasišventusį savo veiklai ir idėjoms žmogų savo kaimynystėje turime…

Nuotraukos J. Baltakio, A. Girdziušo ir iš asmeninių albumų