Praėjusią savaitę vienos įstaigos darbuotoja po pietų atvyko į Ignalinos rajono ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių pagal šeimos gydytojos siuntimą eilinį kartą susilašinti vaistų dienos palatoje. Moterį paguldė, prijungė lašelinę ir… užmiršo. Baigė lašėti vaistai, toliau „lašėjo“ tik bergždžios gulėjimo minutės, bet niekas neatėjo nuimti kateterio. Tik praėjus daugiau nei pusvalandžiui, pacientė paskambino kolegei, ši nuėjo į Slaugos skyrių ir paprašė pagaliau ateiti ir kateterį nuimti. Jį nuėmė atėjusi sanitarė, kuri ir atsiprašė už šį akibrokštą. 

Paskambinau ligoninės direktorei Astai Batūrienei, kad ši pakomentuotų šią situaciją. Ji pasakė, kad jai reikia visų aplinkybių, o tada jau spręs, kas kaltas ir ką toliau daryti. Nusiunčiau direktorei turimą informaciją ir išsiaiškinus, paprašiau informuoti redakciją. Tuomet ir prasidėjo.

Ligoninė ėmėsi tirti ne incidentą su pacientu, o pirmiau galimai paskambino į savivaldybę, kad, girdi, viena darbuotoja gydosi darbo metu. Valdžia pradėjo spausti, aiškintis, kas ir kaip. Išeitų, jei kas atsitiko su sveikata, turi mirti, bet jokiu būdu nesikreipti pas medikus. Galiausiai ne medikai, o įžeista ir pažeminta pacientė liko kalta. Visai kaip dabar Baltarusijoje, kur žmones daužo, prievartauja, bet už tai ne milicija, o patys žmonės kalti lieka. Kam gatve ėjo, kam ten stovėjo…

Praėjus beveik savaitei, gavau A. Batūrienės atsakymą į skundą. Dukart jį perskaičiau, bet taip ir nesupratau. Matyt mano aukštojo universitetinio išsilavinimo per mažai suprasti biurokratinę kalbą. Trumpai tariant, apie tai, kas užmiršo pacientę palatoje, kodėl taip atsitiko ir kokios priemonės priimtos – atsakyme nė žodžio. Spręskite patys.

„Dienos stacionaro paslaugos Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje (toliau – PSP) teikiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos  ministro 2014 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. V-660 „Dėl dienos stacionaro paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Dienos stacionaro paslauga teikiama šeimos gydytojo siuntimu PSP skyriuje iki 8 valandų, vidutinė gydymo trukmė 10 dienų, bet kuriuo paros metu, pacientui patogiu laiku. Pacientai kreipiasi prieš darbą, po darbo arba jam yra išrašytas nedarbingumo lapelis dirbančiam asmeniui. Ligoninės personalas nėra įpareigotas teirautis kokiomis aplinkybėmis pacientai atvyksta gauti paslaugų (neįpareigotas, bet apskundė – red.). Pacientei kateterį išėmė slaugytojos padėjėja, kuriai teisę tam tikras procedūras atlikti suteikia medicinos norma.

Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus darbo specifika nėra standartinė ar iš anksto planuojama, pacientų atvykimas nėra prognozuojamas. Pacientė nurodo, jog gretimoje patalpoje nieko nebuvo. Informuojame, kad Priėmimo skyriuje yra keli pacientų priėmimo-apžiūros kabinetai. Šiuo įtemptu laikotarpiu sveikatos priežiūros įstaiga turi vykdyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – operacijų vadovo sprendimus bei užtikrinti infekcijų kontrolės reikalavimus (o ką reikia kontroliuoti tuščioje ligoninėje – red.).

Jei skyriuje nėra triukšmo ar kitų ypatingų personalo užimtumo įrodymų, neturėtų būti kategoriškų nuostatų nežinant realių faktų, bei daroma išankstinė išvada, kad pacientai paliekami nepriežiūroje.

Apgailestaujame, kad kartais pacientams tenka patirti tam tikrų nepatogumų.

P. S. Prieš publikuojant straipsnį prašau pateikti žurnalisto parengtą spaudai tekstą.“

Mane „pribaigė“ paskutinis sakinys, kad aš esą turiu pateikti cenzūrai parengtą straipsnį. Ponia direktorė arba pasimetusi laike (vertėtų dažniau dirstelėti į kalendorių, nes sovietmetis jau praėjusiame amžiuje baigėsi), arba vėl gi kažkas ligoninėn užnešė Lukašenkos virusą. Įdomus reveransas – žurnalistas kritikuojamajam turi pateikti apie jį parašytą kritinį rašinį! O tuomet ką: išbrauks kas nepatiks, uždraus spausdinti ar kaip? Man taip buvo nutikę kokiais gal 1990 m.  Parašius kritinį straipsnį apie vieną rajono įmonę, paskambinęs nepatenkintas jos vadovas griežtu tonu man perskaitė moralą ir pasakė – kaip nukirto: „Kitą kartą prieš spausdinant atneši man ir parodysi. Supratai?“ Nusijuokiau ir paklausiau, ar jis ant stalo kalendorių turi. Tas nesuprato, klausia, o kam? Sakau, pažiūrėk, kelinti dabar metai ir kokie vėjai už lango. Praėjo 30 metų, bet, pasirodo, mažai kas pasikeitė, vėl padvelkė anų laikų skersvėjais…

Dėl tam tikrų paaiškėjusių aplinkybių buvau nutaręs gauto skundo nespausdinti ir šia tema nieko nerašyti. „Padrąsino“ direktorė su savo P. S.