Atleisk man, Mūza, kad prie Tavo kojų 
Dar ne visas žvaigždes aš surinkau. 
Dažnai kitiems barsčiau jas, dovanojau,
O iš Tavęs tik viską aš be atlygio ėmiau…

Aš jau galiu iškelt Tave ant rankų
Ir pasakyti tai, ko dar neišgirdai –
O, mano Mūza, Tu davei man dangų –
Aš atiduodu Tau gyvenimą už tai…

Šiandien aš lenkiuos Mūzai – dainų ir poetų globėjai, išaukštinusiai Kūrybos pilietinę harmoniją ir mokymąsi. 40 metų ji mane vedė tarsi už rankos, ieškojimų ir atradimų keliu. Kelias buvo kalnuotas. Dabar lyg nuo Tėviškės kalvelės žvelgiu ne tik į greit prabėgusius metus, bet ir į darbų kraitę. Į kurią po smiltelę, po kruopelę, po lašelį gražius ir prasmingus darbus krovė mano suburtas darnus ir darbštus kolektyvas. O vaisiai – tai skambantys po visą pasaulį mūsų mokyklos ugdytinių vardai. 

Šią akimirką galvoju apie šalia buvusius ir esamus žmones, kuriuos mylėjau ir tebemyliu. Dabar pati klausiu savo širdies, ar nenuliūdinau, nenuskriaudžiau ko nors? Ar atleidau? Pati pasirinkau šitą kelią, kuriuo drauge ėjote ir Jūs, mieli kolegos, mokiniai, tėveliai. Visada jaučiau miesto vadovų didžiulę paramą ir supratimą, todėl esu dėkinga visiems ir tikiu, kad šiame gražiame mieste man buvo leista dirbti, kurti, siekti ir svajoti. Šalia manęs visą kelią buvo šeima, sūnus Artūras, marti Vita, anūkė Gabrielė, o svarbiausia – mano gyvenimo draugas Algirdas. Be jų neįsivaizduoju savęs einančios šiuo kūrybos keliu. 

Ačiū Jums, mano brangieji! Tikiu, kad gyvenimas mums dar padovanos ne vieną būties tikrumo akimirką. Šioje gyvenimo begalybėje, kurioje aš esu, visa yra tobula, vientisa ir išbaigta. Praeitis man neturi jokios galios, nes aš ir dabar noriu mokytis ir keistis. Praeitis man buvo reikalinga tam, kad ateičiau čia, kur šiandien esu. Dabar aš noriu išvalyti savo ,,proto namų“ kambarius. Žinau, kad visiškai nesvarbu, nuo kurio pradėti, todėl ir imuosi mažiausių ir brangiausiai išvalomų kambarių, taip greičiau pamatysiu rezultatus. Aš priimu visa tai kaip nuotykį – tai mane uždega, nes aš žinau, jog niekada nieko panašaus nebepatirsiu. Aš noriu išsilaisvinti. Kai pažiūriu atgal, tai ir nedidelis džiaugsmas, atrodantis tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, didžiausias mano stebuklas nepaprastas paprastumu. Tų 40 metų dirbtų ir pragyventų metų nevalia pamiršti ir atstumti, nes jie atmena meno likimą. Esu gamtos ir kaimo vaikas, kur nuo amžių daina ir darbu buvo gydomi sielos skausmai. Visa tai sugulė mano jausmuose ir mintyse kaip labai reikšmingas klodas. 

Kuo gi mes ginamės nuo tamsos, kuo šildom sugrubusią sielą, jei ne menu, jei ne daina, jei ne kūryba… Kurdama, lipdydama po kruopelytę šią mokyklą niekada nepagalvojau apie kančias, tik apie išliekantį grožį. 

Svajojau apie mokyklą, kuri ne tik nušluostytų ašarą vaikui ar nubrauktų liūdesį, bet užaugintų sparnus. O svajonės pildėsi dirbant. Lenkiuosi mokytojams – asmenybėms, su kuriomis buvo lengva dirbti, kurti, svajoti. 

Žmogaus gyvenimas matuojamas ne metais, o nuveiktais darbais. Jų padaryta daug ir gerų. Ir tiek, kiek širdies šilumos atidaviau ,,Kitiems, tiek jos vėliau ir sugrįžta“.

Glauskim prie savęs tuos, kuriuos mylim ir gerbiam, tada ir pačiam netrūks artimųjų meilės, ramybės, namų šilumos ir vilties. Sveikatos ir ilgo gyvenimo.

Tegul užtenka laiko rinktis pačius pačiausius dalykus. Gerą muziką. Teatrą. Stipriausias knygas. Kiečiausius filmus. Tikriausius draugus. Gryniausius žodžius. Geriausius pakeleivius. Ir savo kelią. Tegul užtenka laiko pasakyti. Ir išgirsti. Paleisti ir sulaukti sugrįžtant.

Tegul visiems ir visada šioje nuodėmingoje Žemėje užtenka laiko mylėti, bandyti ir džiaugtis. 

Taigi, kaip grožis slypi paprastume, taip ir laimė – elementariausiuose dalykuose. Sėkmės Jums ir daug džiugių akimirkų, tik gaudykite jas! Ačiū už laiką, kurį skyrėte muzikai, menui, laiką, kurį aukojote garsindami mūsų mokyklą tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, šventėse. 

Palieku Jums Rūpintojėlį, kuriame užrašiau šiuos žodžius: ,,Telaiko Kūrėjas Jus savo delne saugodamas ir laimindamas, įkvėpdamas ir stiprindamas, kad nesuklupdami eitumėte pasirinktuoju gyvenimo keliu. 2018 m. Č. P.“ Kas suardo žmogaus sielą? Tai pavydas, kerštas ir melagystė. Saugokite savo sielą, nes ji yra be galo trapi. Stenkitės kurti gėrį, grožį ir išmintį, nes tai sudaro gyvenimo prasmę. Nugalėkite blogį savo gerumu. Jeigu man ir toliau reikėtų daryti gerą bet kuriam žmogui, aš neatidėliodama tai daryčiau tuoj pat. Juk tuo pačiu keliu kitą kartą jau neisiu. 

Vieno, tik vieno trokštu, kad galėčiau palikti pasauliui savo sielos pavasarį, kad galėčiau berti žemėn visas tas nuostabias gėles, mano širdy pražydusias. 

Savo mintis norėčiau užbaigti Justino Marcinkevičiaus eilėraščiu. 

Besparnis būtų gyvenimas,
Tuščias, niūrus, vienareikšmis, 
Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,
Jei šviesus vaiko juokas
Nepaglostytų mūsų širdies,
Meilei jos nepažadintų,
Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.

Sakau: tai mūsų sparnai – 
Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs, 
Kad mūsų gyvenimus pakylėtų, 
Kad nuskraidintų mus ten, 
Kur jau liestume viską jų rankom 
Ir pasaulį regėtume jų akimis: 
Svajonėj, fantazijoj, pasakoj – 
Ten galėtume būti laimingi. 

Ak, nušluostyti ašarą vaikui! 
Ak, nubraukti liūdesį, 
Skausmą ir neviltį nuo jo veido!
Juk turim rankas –
tebūna tai ištiestos, duodančios rankos. 
Juk turim gyvenimą – 
Tebūna jis pratęstas kituose. 

Justinas Marcinkevičius