Skip to content

Ten, kur protėvių pėdos įmintos

Sigita TELYČĖNAITĖ

Piliakalniai mena mūsų krašto praeitį, protėvių ir gamtos paliktus ženklus. Iš amžių glūdumos apipinti legendomis, sutartinių aidais, stebuklingų ir šventų giraičių ošime jie paliečia mūsų širdis neregimu dievybių dvelksmu. Tarsi ragina, šaukia, vis skubančius lekiančius žmones, prie ištakų ir dvasios ramumos.

Rugsėjo 5-ąją ant Ladakalnio įvyko projektų „Skambančios Ignalinos legendos“ ir „Saloj sutarysma“ renginys. Kalno papėdėje svečius sutikusi etnografė Sigutė Mudinienė priminė piliakalnių paslaptingas galias, mūsų protėvių meilę ir pagarbą šventas vietas globojančioms dvasioms. Susirinkusieji, pakėlę po akmenėlį, su slaptu noru ir tylėdami kopė aukštyn, apgaubti sutartinių pynės, kurią atliko folkloro kolektyvai. Kunigaikščio Lengvenio ir deivės Lados istorijoje palytėtos visos keturios gamtos stichijos, dangaus ir ežerų grožis išaukštintas, atiduota duoklė žmogaus ir gyvūnų maitintojai žemei.

Ant Ladakalnio, po ąžuolo skraiste, dainas atliko „Baltų varnų“ duetas – seserys Milda ir Teresė Andrijauskaitės. Sutartinių rate dalyvavo giedotojų grupės – „Čiulbutė“ iš Ignalinos, „Alsūnė“ iš Molėtų, „Seluona“ iš Zarasų, „Brėkšta“ iš Visagino ir „Sėdauta“ iš Utenos. 

Norbertas Vėlius, rinkdamas etnografinę medžiagą mūsų krašte, užrašė daugiau nei 250 padavimų ir legendų ir jį pavadino padavimų bei legendų kraštu. Tądien legendas susirinkusiems pasakojo etnografė Sigutė Mudinienė, tarmiško žodžio skambesiu dalinosi pasakoriai Jurgita ir Algirdas Pauliukėnai iš Didžiasalio.

Atidavusi duoklę deivei Ladai, dalyvių eisena nukeliavo į etnografinį Salų II kaimą, kur dalyviai ir svečiai aplankė senąsias sodybas. Pristatyta meninių fotografijų paroda „Langai“, pademonstruotas filmas „Aukštaitija“.

Sutarimo atradimai vyko įrengtuose amatininkų kiemeliuose – vytinių juostų raštų mokė Domantas Žilėnas, žolynų galiomis ir juostų paslaptimis dalinosi Rasa ir Algirdas Breidokai su atžalomis. „Čieraunykės“ pirtelėje vantų paslaptis kuždėjo Nijolė Nagurnaitė. Apie žolynų dermę verbose galėjai išgirsti iš Violetos Abarienės. Vilnos karšimo rankiniais karštuvėliais ir verpimo verpstukais mokė Agnė Augustaitienė, pinikų pynimo svečiai mokėsi iš Rasmos Noreikytės. Su kulinarinio paveldo subtilybės ir geros paucienės receptu supažindino Reškutėnų amatų centro dalyviai.

Vyko sutartinių improvizacijos kiemeliuose, sutartinių atlikėjų kolektyvai kvietė išmokti paslaptinų galių turinčio dainavimo meno. Ragino sugauti sutartinės ritmą mušant akmenukais.

Paslaptingai nuskambėjo nakties sutartinė su naktišokiais prie laužo.

Kas mes būtume be protėvių prisilietimų sutartinėse, šokio ritme, laike įmintų jų neregimų ir regimų būties pėdų? Iš kokio šaltino jėgų pasemtų lietuviška dvasia ir palaimingai atsigertų nemirtingumo syvų… Gražiausia, ką dar turime laike – mozaiką, sudėliotą iš pasakų, legendų ir dainų. Branginkim ją, kaip dešinyjį pirkios kampą, kurį akylai protėviai brangino.

J. Baltakio nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *