Galima nuolat kartoti, kad be rekordų gyvenimas būtų nuobodus, ypač Lietuvoje. Praėjusios savaitės rekordas – 99 sergantys koronavirusu per vieną parą. Sakoma, kad tiek nebuvo net tais laikais, kai gyvenome karantine. 

Tai kaip čia dabar išeina: ar tada karantiną kažkokie apsirūkę politikai įvedė, nors visai jo nereikėjo, ar dabar karantino jau reikia laukti?

Valdžia žadėjo pirmadienį spręsti, ką daryti. Skvernelis (premjeras, jei kas nežino) sakė, kad jie jau iš anksto žino, ką darys. Nieko nuostabaus, atleisdami vadžias, turėjo žinoti, kuo tai baigsis – ar tik ne tuo, ko ir reikėjo – dar didesniu suvaržymu?

Ekonomistai aiškina, kad Lietuvos ekonomikai karantinas nepridarė tiek daug bėdos, kiek kitoms Europos šalims. O pirko visko lietuviai – tarsi prieš Kalėdas, tarsi jokio sunkmečio nė nebūta. 

Kai pagalvoji, tai negera mintis į galvą ateina: jeigu jau tokie Lietuvoje ekonomistai… Taigi arkliui aišku: kai sienos užsidarė, lietuviai buvo priversti namuose baliavoti. Štai jums ir karantino pliusas: tie pinigėliai, kuriuos šiaip lietuviai į visokias turkijas išveža, šį kartą namuose liko, mokesčiais biudžetą papildė.

O čia dar vienas rekordas kaip iš dangaus nukrito: paskutinį vasaros mėnesį Lietuvoje įregistruota daugiau kaip 40 tūkst. laisvų darbo vietų. Ir bedarbių skaičius auga – jau tokių vargšų turime daugiau kaip 14 proc. Štai taip: kuo daugiau darbo, tuo daugiau bedarbių. Darbdaviai priversti darbininkus vilioti iš užsienio. Jau ir iš Tadžikijos vežami norintys dirbti.

Užtat valdžia vis svarsto, kaip čia paskatinti lietuvius dirbti. Rodos, paprasta: nemokėk už tai, kad žmogus nedirba, ir jis bus priverstas ieškotis darbo. Bet kai mūsiškiai teisių gynėjai išgirsta žodį „priverstas“, tuoj puola aiškinti teises ir pareigas. 

Įdomiai tie gynėjai aiškina: kad žmogus turi teisę nedirbti, o valdžia turi pareigą užtikrinti jam orų gyvenimą. Tie, kurie dirba, tiesiog privalo išlaikyti tuos, kurie nedirba. Girdi, užsienyje jau svarstoma, kad reikėtų įvesti privalomą minimumą, kurį valstybė mokėtų visiems nenorintiems dirbti. Manantys priešingai kaltinami, kad jų mąstymas sovietinis…

Jeigu ekonomikoje, kaip mūsų valdžia sako, mes ant balto žirgo (greičiau kumelio), tai kultūroje vis dar atsiliekame. Ypač kine. Štai Amerikoje kino kūrėjai turi savo apdovanojimą, „Oskaru“ vadinamą, kurį patys ir pasiskiria. Dabar, atsižvelgiant į kovą už visokias teises, nuo kitų metų „Oskaro“ skyrimo taisyklės keisis. Ir šie pakeitimai nežada nieko gero Lietuvos kino kūrėjams.

Naujosiose taisyklėse nurodyta, kad bent vienas į apdovanojimą pretenduojančio filmo pagrindinio arba antro plano aktorius turi priklausyti etninei mažumai. Be to, mažiausiai 30 proc. aktorių bet filmo kūrėjų turi būti moterys, priklausyti seksualinėms mažumoms. Pageidaujama taip pat, kad kūrybinėje komandoje dirbtų žmonės turintys kokių nors ligų ar mąstymo bei fizinių trūkumų. Lietuvos filmai į „Oskarus“ dar ilgai nepretenduos. Gal vaizduotė mano ne tokia laki, kaip laisvajame pasaulyje, bet negaliu įsivaizduoti pagal šias taisykles sukurto filmo apie Lietuvos partizanus. Kaip čia išeitų – jeigu būryje dešimt žmonių, tai partizanų vadas galėtų būti lietuvis, jo pavaduotojas – negras, o dar du partizanai – gėjai. Ir, pagal geriausias lygių galimybių ar teisių teorijas, pusė visų partizanų turėtų būti moterys. Tai būtų tikrai JAV kino kūrėjų apdovanojimo vertas filmas.  

Nors ką gali žinoti, gal ir dabar jau atsirastų režisierius, pageidautina, su mąstymo trūkumais, kuris sukurtų filmą apie meilės trikampį: jis, ji ir gėjus. Jei jau džiaugtis gyvenimu, tai džiaugtis. Mes jau ir partiją tokią turime, kurios šūkis „Norintiems džiaugtis“. Ši partija ir gėjus tarp partizanų apgyvendins, ir tokiam filmui sukurti režisierių su mąstymo trūkumais suras, jeigu tik pateks į Seimą ir iškovos teisę Lietuvoje vartoti narkotikus.

Taip, neišeina kai kuriems politikams džiaugtis, „žolės“ neparūkius. Tokių, kurie džiaugiasi prisigėrę ar prisigeria apsidžiaugę, užtenka. Žiūrėk, turėsim ir tokių, kurie džiaugsis apsirūkę.

K. K. Šiaulyčio pieš.