Dar 1979 m. JT Generalinė asamblėja rugsėjo 27 d. paskelbė Pasauline turizmo diena, kuri kasmet ir minima. Tikslas – skatinti turizmą tarp šalių, plėtoti kultūrinius ryšius. Šiais laikais, ko gero, nerasime nei vienos valstybės, kuri nebūtų suinteresuota turizmo paslaugų plėtra, o gyventojai nekeliautų po savas ir svečias šalis. Lietuva irgi ne išimtis, turizmo sektoriuje dirba (dirbo) apie 50 tūkst. darbuotojų. Dirbo dėl to, kad nuo kovo užklupusi COVID-19 viruso pandemija bene didžiausią smūgį smogė turizmo sektoriui: kelionių ir ekskursijų biurams, viešbučiams, maitinimo įstaigoms, kurie gyveno iš svečių šalių turistų. 

Bene vieninteliai, kuriems viruso pandemija ,,padėjo“, yra kaimo turizmo sodybos. Šį kartą noriu akcentuoti du momentus. Visais laikais, ypač artėjant Seimo ar savivaldybių rinkimams, visi prelegentai akcentuoja, kad Ignalina turi būti turizmo lyderiu šalyje. Tačiau kuo daugiau kalbame, tuo labiau pradedame atsilikti nuo kitų regionų. Kadaise buvome žiemos sporto ir vandens (Palūšės turistinėje bazėje) turizmo lyderiais Lietuvoje, o dabar dauguma žiemos pramogų mėgėjų renkasi Druskininkus, Anykščius, Birštoną. Ignalina turi idealias sąlygas vystyti žiemos sporto šakas, ruošiant aukšto meistriškumo sportininkus (dėl švelnėjančių žiemų dažnai tik pas mus dar galima slidinėti). Tad galėtų būti daugiau slidinėjimo, rogučių trasų. 

Ir kalnų dviračių sportininkams labai tinkamas mūsų kalvų reljefas. Turime savo aerodromą, kur iš ultralengvojo orlaivio mūsų gražias apylinkes galima apžvelgti iš paukščio skrydžio, o iš Antalksnės (pas R. Žievį) motorizuota skraidykle – Aukštaitijos nacionalinį parką. Reikia pastebėti, kad buvo įsteigtas Ignalinos turizmo klasteris, siekiant apjungti kuo daugiau rajono subjektų, verslininkų, kurie savo veikla prisidėtų prie kokybiškų turizmo paslaugų teikimo. Bet klasteris žlugo net pradėjęs funkcionuoti.