Kolekcionierių iki ieškomo objekto kartais atveda visai netikėta situacija. Skaitau naują „Utenos apskrities  žinių“ numerį. Sudomino straipsnis apie Ginučių malūną, ypač plaktuko nuotrauka. Štai kas rašoma apie plaktuką: „Antrame aukšte dirbdavo malūnininkas, kuris prižiūrėdavo visą procesą. Malūnas veikdavo labai triukšmingai, todėl su padėjėju, dirbančiu palėpėje, malūnininkui susikalbėti padėdavo plaktukas. Jie turėjo savo signalus, savotišką Morzės abėcėlę. Pora kaukštelėjimų plaktuku galėjo reikšti paduoti grūdų, trys – pristabdyti padavimą ir panašiai. Kadangi kiekviename malūne ši ženklų kalba šiek tiek skirdavosi, o bernai padėjėjais dirbdavo ne viename malūne, būdavo „nesusišnekėjimų“ ir kuriozinių situacijų.“

Perfotografuoju nuotrauką ir vežu ją medžio drožėjui pagal vizitinėje kortelėje nurodytą adresą. Tą vizitinę gavau visai atsitiktinai, statybinių prekių parduotuvėje besirinkdamas dažus sienos dažymui. 

„Šitų dažų nepirkite, greitai nusilups“, – pamatęs, kad rankose vartau lenkiškų dažų dėžutę, patarė visai nebejaunas, smulkaus veido ir, sprendžiant iš visko, labai dalykiškas žmogus. „Štai, pirkite šitą“, – nuo lentynos nuėmė vokiškų dažų skardinę. Susidomėjau. Paprašiau vizitinės. Ir štai dabar ji pravertė. 

Važiuoju į Ignaliną pas Petrą Gaižutį. Manau, sės žmogus prie staklių, viens-du – ir plaktuką vežuosi namo. Petras atidžiai žiūri į nuotrauką ir po valandėlės taria: „Ir kaip aš šito plaktuko nemačiau, kai landžiojau po Ginučių malūną… Aš gi Ginučiuose gimęs, viską ten žinau. Padarysiu plaktuką – visi pavydės. Tik reiks palaukti. Turiu daug darbų, – taria Petras. – Vasara, užsakymų netrūksta. Nebespėju. Per tuos darbus nugarą susigadinau, naktimis neužmiegu… Vis drožiu ir drožiu. Kartais antrą valandą einu gult.“

Ką gi – teks laukti… Petras paskambino po mėnesio. Susitikom Linkmenų plaktukų muziejuje. Vis galvojau – kokį gi plaktuką tautodailininkas atveš? Atvežė poros metrų medinį velniuką. Kur tau „velniuką“ – tikrą velnią! Bandom šiaip prikabint, bandom taip – neišeina: lubos plastmasinės, o sienos toli viena nuo kitos. Taukštels velniukas galva į lubas ir pasipils plastmasė. „Nieko nebus, – sako Petras, – teks stovą ir pagrindą padaryti.“ 

Menininkas vėl nešasi „velnią“ į mašiną, pasakęs, kad dabar teks dar ilgiau laukti.

Paskambino po poros savaičių. Sako – velnias-plaktukas į lengvąją mašiną netelpa, reikia didesnės. 

Didesnę mašiną turi Linkmenų seniūnija. Skambinu seniūnui Jonui Aleknai. Šis, matosi, laiko neturi, bet tokiam reikalui jo atranda. Lekiam pas Petrą Gaižutį į Ignaliną, „velnią“ įkeliam į mikroautobusą. Šiaip taip įkeliam – sunkus velnias, ir naują meno šedevrą gabenam į Linkmenis. Pro duris velnias nelenda, o pro langą – šiaip taip. 

Petras į ąžuolinį pagrindą įkiša stovą, pritvirtina velnio galvą, o prie uodegos pririša virvę. Patrauko. Velnias galva kaukšt kaukšt į lubas. Gerai. Antrame aukšte girdis.

Štai taip Linkmenų plaktukų kolekcijoje atsirado naujas eksponatas, paties menininko Petro Gaižučio darytas. Net Vilkaviškio plaktukininkai negalės jo nuplagijuoti…

Autoriaus nuotr.