Giedro rudens glėbyje ramiai šildosi paskutiniai astrų žiedai, o takai nukloti lapų marguma vilioja eiti pirmyn. Su nenusakomu žavesiu vėjas lengvai draiko prinokusių obuolių, brandžių žolynų ir ežero kvapus. Nuostabi, tiesiog pasakiška diena, kuomet pro svyrančias obelis, pirmų rūkų paženklintus beržus, tenka jausti aukštybių palaimą ir žengti keliu, kuris veda pas Mokytoją.

Patikėkit, sugrįžimas į vaikystę – pats nuostabiausias dalykas gyvenime. Kokia žaisminga kelionė į praeitį, jei veda patyręs gidas, kurio prisiminimuose išplaukia Dysnos aštuonmetės mokyklos mokytojų portretai, triukšmingas, aktyvus moksleivių gyvenimas, malonios praeities detalės. Šiltas pasakojimas klojasi drobėmis ir vis lieka neatsakytas klausimas – kas tai? Aukščiausio ar gyvenimo įduotos žmogiškumo dovanos?

Mokytojas, ilgametis Linkmenų vidurinės mokyklos direktorius Vytautas Šimkūnas, su nostalgija prisimena pedagoginio darbo pradžią Dysnos aštuonmetėje mokykloje ir kolegas, dariusius įtaką gyvenimo vertybių sampratai. Daugelio jau nėra gyvųjų tarpe, bet pradinių klasių mokytojos Marytės Kluonienės patarimai, Almos Spėčienės, Reginos Pivoriūnienės, Juzės Drūteikienės, Vytauto Šavelio, Leono Krasausko prisiminimai gyvi.

„Nuo mažumės mėgau geografiją, mokėjau mintinai žemėlapius ir mylėjau vaikus. Jau gana ūgtelėjusį mane tėvas bardavo – ką darau su mažųjų pulku? Pasakodavau jiems viską, ką perskaičiau, ką įdomaus sužinojau. Niekada gerų dalykų nelaikiau kaip paslapčių. 1956–1959m., karinę tarnybą atlikau Karakumuose. Teko matyti skorpionų, koks pats esu (mokytojas Vytautas pagal Zodiaką – Skorpionas), mačiau kobrų, kenčiau dykumos karštį, bet jei dabar tektų rinktis tarnybos vietą, pasirinkčiau Karakumus.

Pedagoginį darbą pradėjęs 26-erių, geografiją studijavau Vilniaus pedagoginiame institute neakivaizdžiai. Žmona Stasė studijavo biologiją, taigi, abu lenktyniaudami, visus kursus baigėme be skolų, pažangiai. Dabar jaunimas ruošiamas geriau, daug įdomios informacijos, kuri anuomet mums buvo neprieinama. 

Mąstau, kad buvome tikri mokytojai entuziastai, nes į namus grįždavome tik pavalgyti ir vėl skubėdavome į Dysnos aštuonmetę. Dirbome visus mokytojo darbus, visus ūkinius darbus. Iki 23 val. Visais laikais atlyginimais mokytojų nelepino. Mūsų pedagoginė dvasia neleisdavo net svarstyti apie kitokį pasirinkimą, juk šitaip gera dirbti su jaunimu. 

Kokio įkvėpimo ir pasišventimo reikėjo mano pradinių klasių mokytojai A. Strazdienei Švedriškėje, kuri mokė keturias klases po trisdešimt vaikų, iš viso – 120. Vienu metu. Jei šalimais esančioje klasėje vaikai imdavo bruzdėti, ji delnu pabelsdavo į sieną ir – tylu. Visi klausėme. 

Dysnos krašto žmonės, pedagoginio darbo metai praleisti tenai, liko giliai širdyje. Buvo gaila, kuomet uždarė mokyklą… Porą metų dirbome Didžiasalio vidurinėje. Paskui teko kraustytis į Linkmenis.“

Mokytojas V. Šimkūnas liūdnai atsidūsta, o jo liūdesio priežasčiai pritartų visi Dysnos aštuonmetės auklėtiniai. Kai teko palikti pačių rankomis apželdintą, nuostabiais gėlynais išpuoštą erdvę, kuri mums, pradinukams, labiau priminė botanikos sodą, širdį skaudėjo daugeliui. Niekada Didžiasalio vidurinė neturėjo tokios ramybės auros, kokia plazdėjo ten, nuošalioje Dysnoje. 

Pasakodamas apie direktoriaus darbą Linkmenų vidurinėje, V. Šimkūnas smagiai nusijuokia. Gyvenimas pilnas visokių netikėtumų.

„Direktoriaus kabinete kilimas buvo. Dirbau taip, kad netektų jo „naudoti pagal paskirtį“ nei kolegoms, nei mokiniams. Į gyvenimą išleidome daug įdomių, gražių asmenybių. Du kunigus, porą profesorių, įvairių profesijų žmonių. Nežinau ar buvau geras vadovas… Mano pašaukimas – darbas su vaikučiais. Per visus 40 pedagoginio darbo metų puikiai supratau esminę ir būtiną mokytojo savybę – kantrumas. Mokytojas be kantrybės – ne mokytojas.

Turėjau nuostatą, kad mokyklą paliksiu tuomet, jei tik pajusiu prarandantis gebėjimą valdyti klasę. Po pirmų tokios situacijos pojūčių nuvažiavau į rajono Švietimo skyrių ir padėjau prašymą dėl išėjimo iš darbo. Gyvenime labai svarbu realiai vertinti savo jėgas ir galimybes, sugebėti, neskriaudžiant kitų, laiku pasitraukti. Mes buvome mokytojai entuziastai, o ne amatininkai, su kuriais susidūrus, visada kentėdavo ir kenčia vaikai. Pašauktas mokytojas nematuoja savo laiko, jėgų, jis laimingas, dalindamas save, matydamas laimingus kitus. Būtų gerai, jei pedagogo specialybę rinktųsi daugiau vyrų.“

Mokytojas V. Šimkūnas jau du dešimtmečius mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Didžiausia šventė seneliui, kuomet paviešėti atvyksta penktokas anūkas Aidas. Jis stropiai mokosi anglų kalbos, didžiuojasi, galėdamas pasigirti klasiokams, kad 83-ejų senelis dar puikiai plaukia. Būdamas nagingas ir kūrybingas, mokytojas V. Šimkūnas tėvų sodybą iš Želmeniškės perkėlė į Linkmenis. Nebijojo jokio fizinio darbo. Rasdavo laiko sportui, kelionėms. Šeimoje pedagogės kelią pasirinko dukra Giedrė. Sūnus Vidas tėvo profesijos nepasirinko, bet užaugino net keturis vaikus. 

Retkarčiais mokytojas atsisėda prie kompiuterio ir toliau mokosi geografijos, o kartais, prisimena gimtinėje, Želmeniškės kaime, augusią eglę, kurios plotis siekė 3,20 m, aukštis – 36 m. Eglė – tikra rekordininkė, bet jau nupjauta ir nepatekusi į Rekordų knygą.

Kažkada mylėjęs vakaro metą, dabar mokytojas V. Šimkūnas prioritetą atiduoda rytui, kuomet daugiau šviesos, ryškumo, jėgų džiaugsmui ir gyvenimo grožiui atsiranda.

Autorės nuotr.