Skip to content

Smilgos kaip žmonės

Sigita TELYČĖNAITĖ

Lobiai slypi mumyse. Čia ir ieškome to, ko trokšta mūsų širdis. Garsiausi visų laikų žmonės mokėjo pasiekti ir išlaisvinti savo galias – tai jų meistriškumo paslaptis. Šitai galime ir mes. Svarbiausia – patikėti savo jėgomis, palikti netobulumo kompleksus, tapti savo sielos kapitonu ir likimo šeimininku.

Spalio 9 d., viešosios bibliotekos erdvėje vyko tradicinis Ignalinos literatų klubo „Lelija“  susitikimas. Renginyje pasveikintas ruduo ir jubiliejaus proga pasveikinta publicistė, knygų autorė Dalia Savickaitė, greitai pateiksianti skaitytojų vertinimui savo trečiąją knygą. Kūrėjų gyvenimo misija visada slėpininga, o Aukščiausias, dailindamas talentus, nepagailėjo Daliai nei kūrybinės jėgos, nei minties laisvės. Siekis parodyti kuo daugiau išminties, tiesos ir grožio aplinkiniuose ir aplinkoje, lieka autorės saviraiškos varikliu. 

Smilgos kaip žmonės, – prisimindamas išnykusį Smilginiškės kaimą, savo kūrybos pristatyme tąvakar kalbėjo rašantis eiles paveikslų autorius Mamertas Papšys. Rasotos pievos, vieškelio dulkės, galulaukių beržai Galalaukių kaime – pažįstami, tiesiog šventi, nes kas brangiau už gimtinės vakarų tylą, sutiktų sodiečių portretus ir motinos pavargusias rankas ant kelių. Kas gali būti brangiau už mūsų vaikystę, kurioje pilna pasakiškų spalvų, garsų ir paslapčių. Be galo daug galime rašyti ir žodžiu minėti gimtąjį kaimą Galalaukius, nes tiek kūrybą pristatantis menininkas, tiek šių eilučių autorė – galalaukiniai. Veda dvilypis jausmas, kuriame sudėta bendraamžių atsiminimai ir kuakinių nuotykiai, ir suprantama, metų atskaitos taškas, kuriame – branda bei nuveikti darbai. Kas galėjo pakeisti anuomet, geros knygos skaitymą, pasislėpus su žibintuvėliu po kaldra, ant pečiaus?.. Mūsų kartų atstovams išliko nesugriautas knygos šventumas. Kaimo vaikai, užauginti pasaulio klasikos, deja, liko romantikais iki žilos senatvės.

Pasak M. Papšio, jau mokykloje piešė daug sau ir klasiokams, kartais net portretus. Nuo mažumės „ryte rijo knygas“, ypač A. Diuma, Žiulio Verno, M. Rido. Kūrybinę gyslelę paveldėjo iš tėvo, apylinkėse gerai žinomo drožėjo, dievdirbio Vaclovo Papšio, 2013 m., padovanojusio Lietuvos Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei medžiojančio Mykolo Algirdo Brazausko skulptūrą su šautuvu ir šunimi. 

Jaunystėje Mamerto P. pasirinkta inžinieriaus profesija, vėliau socialiniai mokslai Utenos kolegijoje, neturėjo tiesioginių sąlyčio taškų su poezija ar daile. Tačiau metams bėgant, atgijo genetinė duotybė ir poreikis kurti. Paveikslai piešiami ant močiutės drobių, minties ir žodžių energija pilna gimtosios žemės alsavimo, tvirtos lietuviškos laikysenos, sveikos ironijos politiniams reiškiniams.

Eilėraščiuose atgyja išnykusių Rytų Lietuvos kaimų vaizdai, įprastos tam kraštui pravardės, anuometinio jaunimo išdaigos ir nuotykiai. Kūrėjas, tarsi savotiškas metraštininkas, įamžina laike ištirpstančius objektus, įvykius ir išgyvenimus… Tapo svarbius, esamus ir esminius.

Pasveikintas su kūrybine premjera buvusių kolegų ir bendraminčių – Danutės Ropienės, Didžiasalio bibliotekininkės A. Vaškelienės, kultūros darbuotojos Valentinos Sinkevič, savivaldybės atstovės Rasos Juodagalvienės, viešosios bibliotekos direktorės Loretos Aleknienės, publicistės D. Savickaitės, Mamertas P. nustemba, nes nesitikėjęs tiek šiltų žodžių ir tokio susirinkusių būrio…

Reikia sutikti, kad ištarti žodžiai, jausmingai ir įtaigiai, priverčia dar aktyviau aplinkui suktis pasaulį, skatina kūrėjui tikėjimą ir tikrumą savimi. Daugelio kūrėjų aukso amžius paženklintas brandos ir surinktos išminties ženklais. Tenka Mamertui Papšiui palinkėti matymų ir kūrybinių svajonių įgyvendinimo jam duotame laike.

„Ką nuspręsi daryti, tai įvyks, ir tavo takas bus apšviestas –“ (Job 22,28.)

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *