Atrodo, apie šunišką gyvenimą jau rašiau. Tiesą sakant, o kas apie jį nerašė? Nebent nemokantis rašyti arba sėdintis ant europinės paramos pinigų maišo, o tai, žvelgiant į dabartinį Seimą, kartais vienas ir tas pats.

Bet tai ne apie rinkimus. Apie tuos šią savaitę (o paskui dar dvi) prisiskaitysime, prisiklausysime ir prisižiūrėsime. Aš čia apie tuos šunis, kurie loja, bet ne apie politikus, nors jų balsas stipresnis. Apie tikrus šunis, kurių gyvenimas geresnis, negu žmonių.

Pradėti galima iš tolo. Na, kad ir nuo to, kad aną savaitę „Maximoje“ nebepamačiau to „akvariumo“, kuriame karpiai plaukiodavo. Norėjau šviežios žuvies, o kai žuvis gyva – tikrai žinai, kad ji šviežia. Tuo tarpu šaldyta ne kartą, parnešta namo, atšilusi pakvipdavo.

Nepamačiau ir prisiminiau, kad to judėjimo, kuris ar ne „Tuščios galvos“ vadinasi, pastangomis, gyva žuvimi prekiaujama Lietuvoje nebebus. Mat žuvis parduotuvėje patirianti stresą, ji, ko gero, plaukioja ir žiūri, kas čia ją nupirks ir parsinešęs namo paskers. Todėl pribaigti žuvį reikia prieš parduodant ją, kad žuvis vandenyje nesikankintų, o pirkėjui žudiko instinktas neatsirastų.

Kad žuvys mąsto, turbūt tik tie tuščiagalviai galėtų pasakyti, beje, tikriausiai nematę, kaip „humaniškai“ elgiamasi su pagauta žuvimi, kai nereikia stengtis jos gyvos į parduotuvę nugabenti. O kad draudimas prekiauti gyva žuvimi naudingas visų pirma jos augintojams – apie tai tylima. Negi kąsi ranką, kuri tave maitina? Paprastas pavyzdys: anksčiau pirkėjas karpį apdorodavo, dabar gaus jau apdorotą, tačiau turės už visa tai, už darbą, sumokėti, žinoma, su antkainiu, su PVM ir kitais priedais. Manote, augintojams tai neapsimokės?

Kovotojai už gyvūnų gerovę nerimsta. Prieš kailinius jie seniai kovoja. Girdi, žmonės turi gražiai su gamta sugyventi, gyvūnų neskriausti (greitai ir kiaulių skersti nebebus galima), o vietoj natūralaus kailio reikia naudoti dirbtinį.

Argi tokiems įrodysi, kad dirbtiniam kailiui gaminti naudojama nafta, kuri anaiptol nėra ekologiškas dalykas. Argi įrodysi, kad natūralus kailis gamtoje yra maždaug tokiu pat greičiu, kaip ąžuolo ar gluosnio lapai, tuo tarpu dirbtiniam suirti reikia šimtmečių. Užtat kaip gražiai skamba: mes už gyvūnų gerovę. 

Beje, prie progos pastebėkite – mitinguojantys prieš natūralius kailinius dėvi batus iš natūralios odos.

O dabartinė kova dėl šunų gerovės? Viskas prasidėjo nuo to, kad viena „kabykla“ vos nenualpo pamačiusi, kad šunys laikomos pasibaisėtinomis sąlygomis. Valdžia, kaip visada tokiais atvejais, kai kalbama ne apie žmogų, suskubo reaguoti.

Kodėl sakau – kai kalbama ne apie žmogų? Ogi įdomu būtų pamatyti, kaip reaguotų tokios „žinomos moterys“, pamačiusios, kaip kaime gyvena vienišos moterėlės, gaunančios du ar tris šimtus eurų pensijos. Kai nėra kam padėti malką perskelti, kai už bet kokią pagalbą mokėti reikia, ir dar kartais tos pagalbos ir už pinigus neprisišauksi…

Ogi greičiausiai, pamačiusios pririštą namų sargą, pirmiausiai ne į kambarį eitų o prie šunelio pultų žiūrėti, ar jam grandinė kaklo nenutrynė, ar jis pakankamai sveiku maistu šeriamas… 

Taigi, šunys iš veisyklų buvo paimti ir perduoti gyvūnų globėjams. Ir aną dieną girdžiu per radiją: gelbėkite, savivaldybės mums nepadeda, o mums šuns išlaikymas per dieną kainuoja 10 eurų – specialaus maisto reikia, ir šiaip…

Meilę gyvūnams parodyti, ir dar ne iš savo kišenės, daug lengviau, negu pasirūpinti savo artimu, kuris visai šalia gyvena. Tokio rūpesčio niekas nesupras, o kaimynai tuoj pradės skundus rašyti: kodėl jam padeda, o ne man. Gyvūnais rūpintis – kitas dalykas, gyvūnus visi myli, gyvūnai – tai ne žmonės, ne kaimynai, ne seniūnai, ne merai, net ne seimūnai… Bet ne, žadėjau apie rinkimus nerašyti.

Todėl gal nereikėtų stebėtis ir aimanuoti, o tiesiog paprašyti: kai visai susensiu, priimkite mane tokiu šunimi, aš už dešimt eurų per dieną net nesuvalgysiu, užtat, dėkingas už šunišką gyvenimą, ant globėjų nelosiu…

Andriaus Petrulevičiaus nuotr.