Laimės nenusipirksi. Laimės karalystė yra jūsų mintyse ir jausmuose. Laimingiausi – žmonės, kurie gali išreikšti tai, ką turi geriausia.Jozeph Murphy

Sutikau nemažai žmonių, kuriems miesto triukšmas, skubėjimas ir spūstys kelia neviltį, bet, sukandę dantis, jie iriasi smogo debesyje į išsvajotus darbus, tarsi vienintelį kartą koptų į Džomolungmą (Everestą). Bendraminčių rate jie dažnai postringauja apie gyvenimo galimybes, pasirinkimo laisvę ir laisvus pačius, kokiais taps, išėję į užtarnautą poilsį. Deja, ne visi sulaukia palaimingos dienos. Didžiasalietis Juozas Navickas neprievartavo ir nemarino savęs miesto aplinkoje.  Nuo mažų dienų konstravęs, paaugliu pasinėrė į radiotechnikos remonto darbus ir savo ateities svajones kūrė tik tokios veiklos srityje.  Dar sovietmečiu Juozas baigė Kauno 22-ąją technikos mokyklą ir įgijo ryšininko specialybę. Gautas raudonas diplomas (su pagyrimu) atvėrė darbų pasirinkimo spektrą įvairiuose Lietuvos miestuose, bet Juozo mėginimai peržengti vidinės ramybės poreikį buvo bergždi.

„Suvokiau, kad miesto triukšmas, erdvės ribotumas – ne man. Tiesiog dusau, susirgau nuo aplinkos primetamo chaoso, tarsi įrėmintų miesto peizažų. Stigo kasdienybėje tolių, laisvo kvėpavimo.  Grįžau į Didžiasalį ir nesigailiu.“

Mokyklos laikais pradėjęs fotografuoti gamtą, renginius, gyvenvietės aplinką, Juozas Navickas visus tuos metus fiksavo didžiasaliečių gyvenimą, kantriai ryškindamas fotojuostas, nedidelėje savo laboratorijoje. Susikaupė didžiulis istorinis archyvas, kuriame įamžinti svarbiausi Didžiasalio įvykiai, aplinkos kitimas, žmonių portretai, laiko tėkmė.    

Šiais metais fotometraštininkas tverečėnams pristatė pirmąją nuotraukų parodą „Tverečius iš viršaus“, antroji paroda „Didžiasalis – nuotraukose“ įvyko Dysnos bibliotekoje. 

„Susikaupė labai daug juostų, reikia jas suskaitmeninti, įvesti tvarką. Parodoje pristatau laiko paraleles – eksponuoju senąsias nuotraukas, darytas nuo 1978 m., o šalia pateikiu dabarties vaizdus. Naudoju nespalvotus ir spalvotus derinius, sugautus ir sustabdytus laiko akimirkoje. Yra kadras, kuriame žiemos vaizdas toje pačioje vietoje prieš 40 metų ir dabar. Įamžinta daug Didžiasalio aplinkos virsmų, gyvenvietės ir buvusios gamyklos pertvarkų – griūtis, statybos, renovacijos.“

Parodoje, tarsi kino juostoje, sukasi žmogui negailestingas laikas: vienų pastangas ištrinantis ir paleidžiantis vėjams smiltimis, kitų – išsaugantis, tikėkimės, amžiams.

Visi elektronikos dalykai, kompiuteriai, išmanūs namai dar smagiai plazda Juozo Navicko planuose ir svajonėse. Kaip ir prieš keletą dešimtmečių, jei randa galimybę, jis renkasi vienumą, tylą, gimtinės peizažų paiešką, laisvai ir lengvai alsuodamas, kažkada, jį atgal prišaukusioje aplinkoje.

Pasak Džozefo Merfio, mūsų gyvenimas turėtų būti nuotykis, teikiantis pasitenkinimą.  Tik suvokdami konkrečių darbų prasmingumą, jaučiamės laimingi ir gyvenimą vadiname stebuklu. Prisilietimas prie praeities Juozo nuotraukose – graži ryčiausio Lietuvos kampelio dokumentika, visiems mums priminimas apie nebaigtą Didžiaslio istoriją, tęstinumo kurios laukiame.   

Nuotraukos iš J. Navicko asmeninio archyvo