Skip to content

Teatre daugiau tiesos nei gyvenime

Sigita TELYČĖNAITĖ

Teatre mus dažniausiai pritraukia ir pavergia įvairių jausmų išraiška,  vaidinamas tikrumas, o gal aktorių gebėjimas susitapatinti su savo personažu, alsuojant charakterių gelme… Užburia ir pagrobia iš kasdienybės sukinio visuotinė svaiginanti atmosfera, tarsi į vieną energijos srautą apjungianti visų laikmečių mūzas, galingai smūgiuojanti į silpniausias žiūrovo vietas. Vieną kartą palytėtas teatro magijos, lieki jau visam gyvenimui Jo užburtas.

Hamletas – ne herojus, o veidrodis, atspindintis aplinkinių personažų nuotaikas, todėl svarbu neperspausti atliekamo vaidmens ir, tuo pačiu, nepriversti kitų aktorių deginti save maksimaliai,  –  kalbėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, kino ir teatro aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Darius Meškauskas.

Aktorius 1988 m. baigė Lietuvos konservatoriją, 1988–1990 m. dirbo Marijampolės dramos teatro aktoriumi, nuo 1990 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius. Sukūrė vaidmenų spektakliuose, miuzikluose, kino ir televizijos filmuose. Svarbiausi vaidmenys teatre: Hamletas („Hamletas“, rež. Oskaras Koršunovas, OKT teatras), Cezaris („Kelias į Damaską“, rež. Oskaras Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras), Edgaras („Karalius Lyras“, rež. Algirdas Latėnas, Klaipėdos dramos teatras), Kajuga („Rezervatas“, rež. Aidas Giniotis, Klaipėdos dramos teatras) ir daugelis kitų vaidmenų.

Spalio 15 d.,Viešosios bibliotekos erdvėje menininkas susitiko su ignaliniečiais, dalinosi teatro gyvenimo subtilybėmis, sveiku humoro jausmu, intelektualiais pasvarstymais apie aktoriaus profesiją. 

Svarbiausią vaidmenį teatro pažinimo istorijoje D. Meškauskui suvaidino močiutė, mamos mama Marija Dauguvietytė, kuri visą gyvenimą dirbo Operos teatre, dainavo chore, vėliau tapo režisieriaus padėjėja. Ji labai mylėjo vienintelį anūką, nuolat vesdavosi į Operos teatrą, kurio burtai ir pakerėjo. Keturios senelės seserys buvo aktorės, per Antrąjį pasaulinį karą emigravusios į Ameriką, Australiją. Vėliau, kai atvažiuodavo į Lietuvą, būdavo daug klegesio, kalbų. Vaiko akimis jos buvo ne aktorės, o tetos – charizmatiškos ir egocentriškos. 

„Viena žurnalistė manęs paklausė, apie ką kalbėdavausi, kai susitikdavau su Galina Dauguvietyte – jauniausia B. Dauguviečio dukra iš kitos santuokos, mano močiutės seserimi ir garsia režisiere. Atsakiau: Žinoma, apie ją.“ 

 Dar paaugliu D. Meškauską pakerėjo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių pastatymai. Pasak aktoriaus, teatro magija plinta kaip virusas – nuo vieno prie kito. Su tokiu „užkratu“ daugelis atėjo į teatrą ir pasiliko. Jo paties pedagoginiame darbe nemažai tokių pavyzdžių.

 „Paskutiniai režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatymai buvo pranašiški… Visgi, lemtis pakvietė į paskutinį jo režisuojamą spektaklį.  Kai „Kalės vaikus“ vaidinome Rumunijoje pirmą kartą po režisieriaus netekties, spektaklis tapo malda. Reikėjo tramdytis, kad suvaldytume jausmus. Gerklėje gumulas, o scenoje – ašaros. Guli miręs Donelaitis, o mes, aktoriai matome režisierių. Spektaklis buvo apie jį patį. Festivalį rumunai dedikavo Eimuntui Nekrošiui. Kiek paploję mums, žiūrovai ėmė ploti sinchroniškai. Staiga suvokėme, kad tie plojimai jau ne mums, jie skiriami jam – į aukštybes! Beje, ir Donelaitis, ir Nekrošius mirė šešiasdešimt šešerių. Tarsi patvirtinimas  reinkarnacijos egzistavimui.“ 

 Kalbėdamas apie dėstytojo darbą ir  būsimų studentų atrankas, D. Meškauskas akcentuoja į prigimtinį, būtiną jautrumą, kuris labai svarbus aktoriaus profesijoje. Jei žmogaus jausmai glūdi paviršiuje, tuomet jam bus paprasčiau  įsigyventi į duotą vaidmenį. Bet, deja… Visame tame jautrume aktorius privalo užsiauginti „storą odą“, nes kitaip neišvengs perdegimo. 

„Svarbiausia gyvenime žmogui turėti mylimą darbą, į kurį noriai eitų, tuomet visi kiti dalykai dėliojasi be ypatingų pastangų, tarsi savaime. Eini, eini ir prieini. Neplanavau būti profesoriumi, o kažkaip tapau… Esu teatralų giminės palikuonis. Scenoje derinu improvizacijos ir psicologinio tikslumo dermę. Tiesiog pasirinkau gyvenime daryti tai, ką geriausiai moku. Vaidmenyse jau šešetą kartų miriau, taigi, mirtį prisijaukinau, perpratau jos būsenas. Bet puikiai žinau, kaip svarbu gyvenime turėti viltį – kalbėjo susirinkusiems aktorius.“

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *