Gyvenimas – amžinybės sukinys, kuriame viskas kinta, spindi gyvybės stebuklu ir sutrupa laiko dulkėse, paliekant sielų muziką. Sako, kad ji gyvena ir skamba žydruose aukštybių toliuose, o kartais, nukritus į gyvųjų delnus, prabyla Mocartu arba Goja. 

Gamtoje įsigali ruduo. Nepaliaujamai ilgėja vakarai, gęsta paskutinių žiedų margumas ir vis vėluoja šalnos. Deja, laikas nestabdomas mus veda į metines šventes, ragina atkelti, kartais užmaršties vartus, į Amžinojo atilsio kalnelius, aikštes, ištisus Išėjusių miestus. 

Ignalinos dekanas kunigas Vidas SMAGURAUSKAS tyliai susimąsto. Juk viskas kaip kasmet. Bet ir kitaip… Šv. Mišios vyks tradiciškai, kol leidžia epidemiologinė situacija. Būtinos kaukės, dezinfekcijos priemonės, socialinio atstumo laikymasis.

„Lapkričio mėnuo prasideda Visų šventųjų diena, kuri primena mūsų siekiamybę gyvenime – irtis į šventumą. Vėlinės irgi priminimas žmogui – iš dulkės kilę, į dulkes pavirsime. 

Man Vėlinės – kiekvieną kartą, kai aplankau kapus. Jautriausias momentas, kuomet stovi prie artimų žmonių kauburėlio, mintimis prisilieti prie amžinų dalykų… Svetimi kapai nekalba taip, kaip brangių šeimos narių, su kuriais susieti vaikystės prisiminimais, tos šventos, šiltos akimirkos. Iš mažumės grįžta detalių fragmentai, nes visai kitaip vykdavo Vėlinių ruošimasis nei dabar – iš eglišakių kurdavom puošybos elementus, baltų uogelių kompozicijas, šventintą žvakę įtaisyti ant kapų, vėjui pučiant, buvo tikra užduotis. Įspaudi pagaliukus, apsuki politilenu, atsargiai uždegi… Koks džiaugsmas, kai ramiai dega. Dabar viskas greita, paprasta, itin skubu.

Kartais manau, kad per laidotuves ar Vėlines gyvieji bėga nuo realios mirties sąvokos. Kapai nukraunami, nuklojami gėlėmis, nepaliekant žemės lopinėlio, tarsi pavyktų paslėpti tikrovės problemas. 

Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos mus ragina įjungti ne tik jausmus ir emocijas, bet ir protą, permąstant amžino gyvenimo dalykus. Tie kapai prižiūrimi, kol mes esame gyvi, o kas bus toliau, niekas nežino. Juk kapų tvarkymui dažnai pritaikomos gyvųjų pasaulio taisyklės, nors ten jau byloja Anapusinis pasaulis, rodantis mūsų visų ateitį. Aktyviai tvarkant, kaip savo kiemus, kaimai ar kapinės paliekami be medžių, pavirsta aerouostu, plyne. 

Šiųmetės šventės nėra visai tradicinės ar įprastos, vien jau dėl pasaulinės pandemijos keliamų grėsmių. Visuomenėje stipriai jaučiama psichologinė įtampa, ypač provincijos parapijose, kur daugumą sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Deja, visuomenę valdo baimė užsikrėsti, susirgti COVID–19, numirti, fizine prasme. O kaip tuomet dvasios dalykai? Jei esame katalikai, privalome dvasiškai būti pasiruošę viskam, ir mirties atvejui, būtina apsivalyti, nes ko vertas mūsų tikėjimas į amžiną gyvenimą, jei visos apsaugos priemonės nukreiptos į fizinio kūno išsaugojimą, bet ne dvasios…

Tai netgi ne Lietuvos, o viso pasaulio nutylima problema, kuri liūdina savo buvimu, kurią užgožia vartotojiškas visuomeninis žmogiškos būties matymas. Nors daugelis šventųjų, kuriuos minime lapkričio 1 dieną, buvo kankiniai. 

Norėtųsi, kad ateinančių švenčių vakarai visiems būtų nostalgiški, kupini ramių, giedrų prisiminimų apie išėjusius artimuosius. Kartais grįžtančius iš praeities širdies skaudulius, tegul vainikuoja atleidimas, nusiraminimas, susitaikymas su gyvaisiais ir mirusiais. Atleidimas – žingsnis link Dievo. Žmogaus fizinis kūnas pažeidžiamas, silpnas ir mirtingas. Visa, į ką sutelpa amžinojo gyvenimo pilnatvė – mūsų dvasia. Suprasdami savo laikinumą, stenkimės šviesti amžinybės duotybėmis – meile, dora ir atleidimu.“