Lietuvoje nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo pataisos, numatančios privalomąją mediaciją šeimos ginčuose. Mediacija galima tik dėl tokio ginčo, dėl kurio pagal įstatymus leidžiama ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. Privalomoji mediacija taikoma ginčuose dėl santuokos nutraukimo ir kitų privalomų klausimų išsprendimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, išlaikymo pilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, santuokoje turimu turtu naudojimosi tvarkos nustatymo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais ir jų auklėjimo tvarkos nustatymo, tėvystės nustatymo ir kt. 

Kaip pavyksta įgyvendinti Mediacijos įstatymo nuostatas sprendžiant šeimos ginčus ir pasitelkiant privalomumą pasinaudoti taikiu ginčų sprendimo būdu? Ar gali mediacijos sesijos vykti pasitelkus informacines technologijas?

Daugeliu atveju, privalomumas visuomenėje sukelia neigiamas emocijas ir iššaukia nepasitenkinimą dėl galimybės tiesiogiai kreiptis į teismą išspręsti ginčą teisminiu keliu. Vienai iš ginčo šalių prieš kreipiantis į teismą yra nustatyta pareiga inicijuoti mediaciją – kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus paskyrimo arba savo pasirinktą mediatorių ir bandyti spręsti ginčą taikiai, tačiau tuo prievolė ir baigiasi. Toliau pačios ginčo šalys turi teisę spręsti, ar pasinaudoti šia ginčų sprendimo procedūra. Abi šalys gali bet kada pasitraukti iš šio proceso.

Dažnai girdima: „O kodėl turiu tartis su kita ginčo šalimi?“, „Kodėl ribojama mano teisė kreiptis į teismą?“. „Nenoriu tartis su kita ginčo šalimi, kadangi mes nesikalbame, nebendraujame“ arba dėl nesutarimų, asmeninių priežasčių nenorima susitikti, tiesiogiai bendrauti su kita ginčo šalimi. Visi šie keliami klausimai veikiausiai yra sąlygoti ir to, kad turima mažai žinių apie mediaciją, todėl yra svarbu, kad pačios ginčo šalys suprastų mediacijos tikslą, naudą jų interesams ir, kad nėra būtinybės bendrauti su ginčo šalimi tik tiesiogiai. 

Nors visuomenėje mediacija dar nėra populiari ir dažnai nežinant šios procedūros esmės kyla nepasitikėjimas mediacijos institutu, tačiau, pasak advokatės-mediatorės Birutės Strimaitytės privalomosios mediacijos nauda yra akivaizdi. „Šalys išvengia bylinėjimosi proceso, kuris ne tik sietinas su materialinėmis bylinėjimosi išlaidomis, bet ir neigiama (dažnai itin skausminga emocine patirtimi), kurios įvertinti pinigais negalima. Skatinant mediaciją reikėtų šalis informuoti, kad procesas – savanoriškas ir šalis iš jo bet kada gali pasitraukti (priešingai, nei iš teisminio proceso), tačiau vardan greitesnio ir pigesnio proceso tikrai verta pabandyti, o mediatorius – nešališkas arbitras, kuris tik siekia, kad šalys pačios priimtų sau naudingiausią sprendimą, nes bylą nagrinėjant teisme – viena iš jų bus pralaimėjusi. Būtina akcentuoti, kad šalims priėmus bendrą sprendimą ir bylą išsprendus taikiai, ateityje tai sąlygoja ir normalių santykių išsaugojimą bei bendradarbiavimą, o tai ypač aktualu, jei šalys turi bendrų vaikų.“