Skip to content

Šventadienio mintys balsu

Benedikta NORVYDIENĖ

Jei manęs paklaustum, kaip ir kada mano gyvenimą užplūdo visagalis tikėjimas, tvirtai neatsakyčiau. Gal, kaip ir daugeliui iš mūsų, jis širdyje įsigalėjo pamažu, permąstant padarytas klaidas, neišmoktas pamokas, sutinkant ir išlydint draugus, pakeleivius, kitaminčius. Suvešėjęs vaikystės ryto žolynų spalvomis ir tolimų kelionių peizažais, išgrynintas prasmės paieškose įvairių religijų ir filosofijų dėstyme, tikėjimas tapo mano esaties dalimi. Iki šiol dvejodama ramstyčiau sienas, jei ne pagrindinis sielos filtras – kančia, kurios dievišką jėgą patyriau nuo pirmų sąmoningumo proveržių, aplinkos pajautimo, ankstyvos kūdikystės prisiminimų. Būdama maža, negalėjau įvardinti, ką man skauda – širdį ar sielą, tik labai skaudėjo kažką, girdint išgėrusio tėvo keiksmažodžius, skirtus mamai ir visai moteriškai giminei. Baisaus žodžio jėga skrodė mane kiaurai, ir mamos ašaros užliedavo tokia slegiančia liūdesio banga, kurioje paspringdavau vidiniu skausmu, savo pačios kūkčiojimu, pasaulis paskęsdavo rūke, visą gyvastį žlugdančioje netiesoje, žiaurume ir dviejų žmonių nemeilėje. Dieve, kokia aš tada jaučiausi vieniša, nemylima, niekam nereikalinga. Tokia prislėgta užmigdavau, o per naktį, šlapia nuo ašarų pagalvė išdžiūdavo. Ryte tėvas vėl buvo geras.

Po nerimo nakties, diena pamažu išslaidydavo vakarykščią liūdesį. Mama mylėjo mus, mylėjo gėles, todėl jų žieduose mes užmiršdavome patirtus skausmus ir negandas, seno sodo paukščių čiulbesyje gydydavomės sielos randus ar praskrendančias vienadienes nuoskaudas. Visos trys seserys, bet po vieną, išmokome nebylios sielos kalbos su kiekvienu gyvu padarėliu, medžiais, krūmais, gėlėmis, vandeniu. Išmokome tyliaistebėti nuostabiausius gamtos reiškinius, perpratome stichijų jėgą ir pamažu sukaupėme savąją.  Tai buvo mūsų kelio pradžia – į Tikėjimą gėriu, grožiu, meile. Tuomet, mes nemanėme, kad „rimtas“ Dievas, kuriam kiekvieną vidudienį bobutės Pranciška ir Jadvyga kalbėdavo rožančių, yra tas pats virš mūsų, varliaujančių balose.

Bet kiekviena iš mūsų Jį sutikome, prasilenkti nepavyko. Manau visai gerai, kad ne gilioje senatvėje, mirties patale, o juolab, ne prie skaistyklos vartų. Su pirmais pražilusiais plaukais, mes jau pažinojome Jo veidą.

Įgimtas jautrumas lengvai nukelia į anas akimirkas, kurių pajautimo iki dabar niekam nepasakojau. Nežinau, ar galiu vaikystės liūdesį pavadinti gyvenimu, tik kopimu kančios laiptais į kažką tikrą, nepatirtą ir svaiginamai tyrą… Kaip gerai pažįstu alkoholio naikinamą harmoniją visoje aplinkoje, matau tą neviltį šiandieną sutiktų vaikų akyse… Matau šaukiančią vienatvę mažųjų draugų širdelėse, Dieve, kaip skaudžiai ją pažįstu.  

Kai dviejų žmonių santykiai nusirita į srutų duobę, prieš akis lieka žiūrėjimas į tuštumą. Objektas esantis priešais, tampa neįgaliu tavo džiaugsmo ir vilties šaltiniui. Nerišlioje kalboje žodžiai neberanda prasmės, o nuolatinis tipenimas iš kampo į kampą primena pasiutusios žiurkės blaškymasi uždarame narve.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here