Pasaulis liudija, kad nėra jame atsitiktinių dalykų. Dabar suprantu, kaip fizikos dėsniai tiksliai nusako mūsų santykių ir būties tikrovę. Veiksmas lygus atoveiksmiui. Kiekvienas esame tik įrankis – Visatos ar Aukščiausio skrupulingame triptike.

Jau kuris laikas Rytų Lietuvos muziejus ir bibliotekas lanko grafiko, tapytojo Gintaro GESEVIČIAUS darbų parodos. Pasak autoriaus, dabar jam nėra itin svarbu, kur atidaryti parodą – Niujorko ar Ignalinos bibliotekoje. Praėjus daugelį gyvenimo etapų, kitaip matuoji laiką ir aplinką. Mokaisi gyventi čia ir dabar. O kūryba tampa malda, neišvengiamybe, suvokiant, kad jai atiduosi paskutinį alsavimą.

„Augau Kaune. Paišiau, kaip ir visi vaikai. Būdamas trejų ar ketverių metų jau mokėjau gerbti knygas. Močiutė Benedikta išeidavo į turgų, o mane palikdavo vartyti nuotraukų albumo, išleisto Čikagoje. Su vaikiška nuostaba verčiau stebuklingus puslapius, net negalvodamas padaryti knygai kažką bloga. Pirmuose vaikystės prisiminimuose dar regiu save landžiojantį po didžiuliu fotrepijonu. Tabu – nedaryti jo dangčio, nes galiu prisiverti pirštukus. Ant sienos kabo keistas paveikslas su laiptais, po kuriais žvaigždės, dangus, vienoje pusėje balti dūmai, kitoje juodi. Močiutė aiškina, kad jame pavaizduota Kaino ir Abelio istorija, o man vis keista, kodėl žvaigždės po laiptais… Taip ir užaugau su M. K. Čiurlionio paveikslu „Auka“. Mažą močiutė vesdavosi į klasikinės muzikos koncertus. Net širdis imdavo smarkiai daužytis, kaip laukdavau kūrinyje tos vietos fortissimo (labai garsiai). Tuomet labai norėjau būti kunigu. Namuose „laikydavau“ šv. Mišias, o močiutė nuoširdžiai pritarė mano svajonei, kol vieną dieną nenusiritau nuo sofos. Su atsiradusiu guzu kaktoje, įvyko permainos, ėmiau domėtis menu.  

Mano seneliai Benedikta ir Alfonsas Šimėnai susipažino ir susituokė Prancūzijos mieste Lione. Senelis ten baigė universitetą, o močiutė įgijo medikės, slaugytojos specialybę. Augdamas pas juos, girdėdavau, kaip kartais jie ginčydavo prancūzų kalba, kad aš nesuprasčiau. Senelis priklausė keturvėjininkams. 

Anksti išmokęs skaityti, daug skaičiau. Būdamas antrokas, su inkstų uždegimu patekau į ligoninę, kurioje sėkmingai įveikiau Migelio de Servanteso romaną „Don Kichotas“. Tuomet svarbiausia tema mano vaizduotėje mirgėjo riterių kovos, o perskaitęs knygą antrą kartą po dvidešimties metų, supratau, kad joje buvo ir Dulsinėja iš Toboso…

Mama Zinaida buvo baigusi dailės mokyklą, todėl truputį paskatino mane, nes jau kūriau kaimynių anūkėms piešinius siuvinėjimo darbams, draugai kopijavo mano išmargintus atsiminimų sąsiuvinius. Pirmame trimestre už dailę turėjau trejetą, antrame ketvertą, o trečią baigiau penketu. Vasaros praktika buvo įvertinta irgi penketu. Taigi, mokslai tęsėsi toliau, kažkaip savaime pasirinkau Dailės institute grafiką, baigiau.

Be grafikos darbų vis viliojo tapyba. Kažkas mane vadino „balta varna“, nes kūrybos paieškose likau individualistas, man neįtakojo egzistavę Lietuvos dailės mokyklų štampai. Daugelio atsakymų ieškojau M. K. Čiurlionio darbuose, impersionistų drobėse. Su Čiurlioniu mus skiria 100 metų, bet sutampa mūsų dvasiniai regėjimai. Jei likimas būtų suvedęs, mes liktume panašūs pažiūromis. Romantizmas, kurį man kartais primeta, tik Visatos išaukštinimas prieš žmogaus menkumą. 

Visada sakau, kad esu be galo laimingas tapęs dailininku, dėkoju Visatai, Dievui, bet niekam to nelinkiu.“

„Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.“ (M. K. Čiurlionis)

(Bus tęsinys)

Nuotraukos iš asmeninio G. Gesevičiaus albumo