Skip to content

„Tuščias būtų tikėjimas be gerų darbų…“

Jonas BALTAKIS

„Vasarą, statybos ir įrangos montažo darbams einant į pabaigą bei artėjant gamybos pradžiai, meldžiausi, kad tik nors kas tą mūsų naują produkciją pirktų. Pirmąjį automobilį su rūkytais karpiais išlydėjome rugsėjo 16 d. Mums tai buvo įvykis, išvažiuojančią mašiną filmavome. Dabar užsakymų turime tiek, kad kartais nepriimame, nespėjame pagaminti to kiekio, kurio iš mūsų prašoma“, – pasakoja UAB „Birvėtos tvenkinių“ direktorė Edita Brukštuvienė. Jos įmonė pastatė modernų, šiuolaikišką žuvies perdirbimo cechą, kuris sėkmingai veikia jau du mėnesiai ir tarp penkių panašių perdirbimo cechų Lietuvoje yra didžiausias. Konkurentai dirba Vasaknose (Zarasų r.), Kintuose (Šilutės r.), Išlauže (Prienų r.) ir pradeda dirbti Raseiniuose. Vietiniai gyventojai šį cechą vadina tiesiog fabrikėliu.

Pradžia 2015 m.

Mintis, kad reikia eiti žuvų perdirbimo linkme, kilo 2015 m., kai prasidėjo kalbos, kad prekyba gyvomis žuvimis – jau vakardiena, perdirbimo keliu suka Europa, todėl reikia galvoti, ką daryti, kad neliktum prie suskilusios geldos. Jau tuomet „Birvėtos tvenkiniuose“ buvo pradėtas rengti tokio fabrikėlio projektas, bet jis pasirodė per brangus. Naujas stiprus akstinas įgyvendinti pirmaprades mintis ir idėjas netikėtai staigiai prasiveržė 2018-aisiais, kai pakilo „tuščių narvų“ banga. Taip žargonu vadinama gyvūnų gynėjų rengiamos akcijos ginti vištų, žuvų ir kailinių žvėrelių teises. 

„Tuomet vieną dieną ir sakau sūnui – darom ir kuo greičiau kažką, nes su gyva žuvimi neišsilaikysim. Suvokėm – jų era baigiasi“, – prisimena direktorė. Tuo laiku Žemės ūkio ministerija paskelbė ir šaukimą perdirbimo produkcijai finansuoti. Birvėtiškiai pasimokė iš pirmojo nesėkmingo projekto klaidų ir kibo į darbus. Rinkosi patį optimaliausią projektinį variantą. Nors E. Brukštuvienė sako, kad jei dabar projektuotų, kai ką keistų, nes ankštokos pakavimo, žuvų sūdymo patalpos.

Statyti padėjo… karantinas

Fabrikėlio statybos prasidėjo lygiai prieš metus. Darbų spartą skatino šilta pernykštė žiema ir ypač… pavasario karantinas. Darbininkai jo metu dirbo kaip pašėlę, nes jų logika buvo tokia: virusas užpuls direktorę E. Brukštuvienę – pinigų negausim, užklups mus – nieko neužsidirbsim. Tad darbai vyko neįtikėtinai greitai. Krūviai ir rūpesčiai buvo didžiuliai, kurie su kiekvienu etapu vis stiprėjo iki stresinio lygio. „Kai projektavom, sakiau, Jėzau, kaip sunku. Man sakė: palauk, prasidės statybos, va tada tai bus sunku. Statybos man virto košmaru, bet vėl kolegos sakė: palauk, košmaras bus, kai reikės gamybą paleisti. Taip ir atsitiko. Dabar kai galvoju apie tuos išvargtus etapus – jau juokas ima. Tačiau jei reikėtų vėl statyti ką nors panašaus, vargu, ar sutikčiau, nes liko didžiulis nuovargis. Praeis kiek laiko, gal viskas atslūgs. Nors gamybinio streso ir dabar kasdien užtenka, sprendžiant produkcijos realizavimo problemas. Juokais statybas lyginu su vedybom: gali nudegti jaunumu ir durnumu“, – šypsosi įmonės direktorė. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

2 komantarai (-ų)

  1. Sėkmės jums ir dabar,ir ateityje

  2. garbe jezui kristui


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *