Įmonėje

Atvykus į žuvies perdirbimo cechą, mus pasitiko ir visą gamybos grandinę parodė technologas Gediminas Šileikis. Jis į darbą kasdien važinėja iš Dūkšto. Baigęs maisto technologijos ir veterinarijos specialybes, tad šis darbas pagal jo išsilavinimą. Prieš įeinant į cechą reikia apsirengti chalatą, užsidėti kepurę, batus apauti polietileno maišeliais ir praeiti pro gudrų agregatą, kurio besisukantys šepečiai nušveičia apavą, o prieš tai reikia dezinfekuoti abi rankas, kitaip tas metalinis sargas nepraleis.

Įmonėje yra keli cechai. Gyvos žuvys pirmiausia patenka į taip vadinamą nešvarų cechą, kur specialioje vonioje apsvaiginamos elektra. Po to jos patenka ant pjaustymo stalo, kur darbuojasi keturi darbininkai. Čia nuskutami žvynai, išimami viduriai, nupjaunamos galvos ir uodegos, plaunamos. Daroma viskas vikriai ir greitai.

Švariame ceche žuvys dalinamos pjausniais, su maistinėmis dujomis pakuojamos į indelius. Kas skirta rūkymui, keliauja į šalia esančią modernią kompiuterizuotą rūkyklą (rūkoma juodalksnio pjuvenomis). Daromos nukaulintos išklotinės, kokias matote parduotuvėse. Prisiklausęs kalbų, kad kaulai esą ištirpinami cheminėmis medžiagomis, specialiai stebėjau, kaip tai daroma šiame ceche. Jokios chemijos nėra. Vidurinis kaulas išimamas rankiniu būdu, o specialus agregatas tiesiog iššukuoja visas ašakas. Toliau žuvys keliauja į sūdymo, rūkymo, fasavimo, šaldymo, sandėliavimo patalpas. Sūdymui naudojami vien natūralūs prieskoniai: druska, pipirai, lauro lapai, česnakai, todėl įėjus į tą patalpą, galva svaigsta nuo prieskonių kvapų. Pasak technologo G. Šileikio, iki 50 proc. žuvies svorio gamybos proceso metu patenka į atliekas. Jos vežamos į specializuotą Rokiškio įmonę perdirbimui. Gamybos cechas turi savo vandens gręžinį, valymo įrangą, tad naudoja tik visiškai išvalytą vandenį. Žuvų perdirbimo įranga iš visos Europos: lietuviška, vokiška, itališka, čekiška, ispaniška. 

„Ir vėl sakau, kad dabar, pirkdama įrangą, daryčiau kai ką kitaip. Pasirodė, kad produkcijos pakavimo į indelius aparatas per lėtas, trūksta našumo, tad dabar jau už savas lėšas pirksime dar vieną, brangesnį ir našesnį.

Rinkos kaprizai

Šiais laikais pagaminti produktą – tik pusė darbo, jį reikia dar realizuoti, o rinka greičiau pamotė, nei motina. Rinkos dėsniai painūs, reikia atspėti jos kaprizus, prisitaikyti, suspėti, atspėti kelis ėjimus į priekį. Šis fabrikėlis pajėgus per dieną pagaminti nuo 2 iki 4 tonų gatavos produkcijos. Daugiau gaminti neleidžia turimi pajėgumai. Žuvų gaminiai tiekiami „Maximos“ ir „Lidl“ prekybos tinklams. Ten taisyklės griežtos. Tarkim, šiandien užsakė rytdienai 900 kg produkto ir niekam neįdomu, ar galėsi užsakymą įvykdyti. Nepatieksi užsakyto kiekio – lauks baudos. Todėl reikia suktis. Produkciją reikia pristatyti į centrinius minėtų prekybos tinklų sandėlius: rūkytas žuvis – į Vilnių, visus kitus produktus – į Kauną. Tad rinkos sąlyga aiški: įmonė gali laikytis tik su gera produktų kaina ir nepriekaištinga kokybe. Kainai teigiamas veiksnys, kad žaliava (žuvys) yra savos, pačių auginamos. 

E. Brukštuvienė sako, kad lengvai sutaria su vietiniais prekybininkais – prekybos centru „Danalta“. Su ja jokios trinties nėra, tad čia visada nusipirksite visko, ką gamina birvėtiškiai. 

Spalio mėnesį „Birvėtos tvenkiniai“ pagamino 30 tonų gatavos produkcijos ir turgavietėse pardavė dar 5 tonas gyvų karpių.