Žinomas dailininkas Gintaras GESEVIČIUS daugelio atsakymų ieškojo M.K. Čiurlionio darbuose, impersionistų drobėse. Su M. K. Čiurlioniu skiria 100 metų, bet sutampa dvasiniai regėjimai. Jei likimas būtų suvedęs šiuos menininkus, jie liktų panašūs pažiūromis. 

Siurrealistai siekė, kad jų menas išplauktų tiesiai iš pasąmonės, sapnų ir nebūtų susaistytas moralės, racionalių samprotavimų ar estetinio vertinimo. Ribos tarp sapno ir realybės privalo išnykti. 

„Siurrealizmas sovietmečiu buvo draudžiamas… Po studijų Dailės institute,  toliau tęsiau kūrybines paieškas. 1976 m. jau dalyvavau grafikos bienalėje Taline, į kurią pakvietė atsitiktinai sutiktas Jaunimo sode garsus, dabar vadinamas dailininku- legenda Petras Repšys. Pakankamai greitai tapau Lietuvos Dailininkų sąjungos nariu, Grafikos sekcijos pirmininku. Kūryba ir gyvenimas sukosi beprotišku tempu.

Dabar neskaičiuoju personalinių parodų. Nueitas kelias kalba darbais. Kažkada, skaitydamas šv. Pranciškaus maldą, maniau, kad beprotystė prašyti pažeminimo, niekinimo… Bet atėjo diena, kuomet, į maldavimų prasmę pažvelgiau kitaip – koks stiprus ir laisvas žmogus gali prašyti tokių dalykų, kokia atleidimo galia. Po išpažinties Santaros klinikų koplytėlėje, gyvenu taisykle: viena diena – vienas gyvenimas. Dėkoju Aukščiausiam už viską, ką turiu, jaučiu, patiriu“.

Gintaras Gesevičius aktyviai dalyvavo Labanoro Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios atstatyme. Dailininko paveikslai buvo tarsi sertifikatai, padėkos rėmėjams. Paaukotos lėšos renginyje „Akcija – Labanoras“, vykusiame Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, atiteko bažnyčios interjero atnaujinimui.

„Po žinios apie gaisrą, sutrikęs tylėjau: kuo galiu padėti? Pinigų tiek, kiek reikėtų, neturiu. Tuomet prisiminiau savo paveikslus. Bet jie tematiškai bažnyčiai netinka. Sugalvojome suorganizuoti tokią aukojimo akciją. O akcijos dalyviams, kurie daugiausia paaukojo, paveikslai būtų kaip priminimas, kaip sertifikatas. Kitoje paveikslo pusėje Labanoro bažnyčios klebono parašyta padėka, žodžiai, kokia proga tas paveikslas dovanojamas. Prisiminimas būsimoms kartoms, jog tas paveikslas kabo dėl to, kad jų senelis ar tėvas paaukojo Labanoro bažnyčios atstatymui. Menotyrininkai pastebėjo, kad mano paveiksluose yra vilties, šviesos ir ramybės siekimo, todėl nereikėjo specialiai ieškoti dvasinių atitikmenų. Pats manau, kad melstis galima ir palapinėje… Svarbi lieka vilties misija, kurią daugelį metų nešė ta šventovė. Reikėjo atkurti ją tokią, kad žmogui atrodytų, jog jis tik susapnavo gaisrą. Atėjo ir rado dar gražesnę.“ 

2010 m. gruodį Vilniaus arkivyskupijos svečių namuose „Domus Maria“ vyko dar vienas renginys, skirtas Labanoro Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios gaisro metinėms paminėti ir šventovės atkūrimo darbams tęsti.

Dailininko Gintaro Gesevičiaus gyvenime daug vietos užima muzika, kuria pats ir skambina gitara. Mąstymai ir kūrybinės prasmių paieškos – susieti su nuolatiniu knygų skaitymu. Kūryba tapo neišvengiamybe, kaip malda. Diskusijoje apie neregimo ir regimo pasaulio subjektus, dailininkas tiesiog paklausia – o kas matė sąžinę?… M. K. Čiurlionio žodžiai tapo Gintaro Gesevičiaus credo – Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse. 

Nuotraukos iš asmeninio G. Gesevičiaus albumo