Skip to content

Senjorų slauga – ne kaprizingoms damoms

Sigita TELYČĖNAITĖ

Globos namai Lietuvoje nesutalpina visų norinčių gyventojų po savo stogu. Gyvenimo situacijos keičia šeimų planus, emigracija ar darbo paieškos dėlioja  išeities variantus. Senstanti visuomenė pilna pūliuojančių vočių. 

Tai, kad vidutinio amžiaus ir vyresnės moterys dirba privačių asmenų slaugėmis įvairiose Lietuvos vietovėse ir užsienyje – ne naujiena. Tėvynėje, slaugydamos senukus, jos dirba už minimalų ir mažesnį atlygį, o ekonomiškai stipriose ES valstybėse gaunamas jau kelis kartus didesnis apmokėjimas. Mūsų rajone rasime ne vieną slaugę, jau turinčią minėto darbo patirtį. Bedarbystė ir būtiniausi gyvenimo poreikiai stumia vidutinio amžiaus moteris uždarbio paieškoms. Pensija ne už kalnų, o darbo nėra…

Šiandieną kalbuosi su 61-erių Audrone (vardas pakeistas) apie jos pasiryžimą slaugos darbui, sunkumus, kuriuos tenka įveikti ne kartą.

„Daugelis likimo draugių svetimo žmogaus slaugą renkasi ne iš gero gyvenimo. Vienas vyresnes koleges iš užimamų darbo pozicijų išstūmė jaunimas, todėl, likus iki pensijos keleriems metams, privataus asmens slauga tapo vieninteliu užsikabinimu darbo rinkoje. Kitas į šią sritį nukreipė šeimyninės situacijos – krizės santykiuose, dramos, skyrybos. Pati priklausau pastarųjų kategorijai, nes puikus, kelionėmis ir ambicingais planais perpildytas gyvenimas, žadėjo šviesią ateitį. Vadovavau kelioms paslaugų įmonėms, turėjau gražius namus, vairavau svajonių mašiną. Vidutinio amžiaus krizė, ištikusi mano sutuoktinį, driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Sukurtas pasaulis atiteko šeimos draugei su vyru, o aš, su paaugliais vaikais likau vieno kambario bute. Nervinis persitempimas pačiai virto insultu, paskui reabilitacija. Visada buvau kovotoja ir likau. Toliau kabinausi į gyvenimą ir stačiau ant kojų vaikus. Devyneri metai darbo Dubline suteikė stiprių patirčių, pragmatiškumo, finansinį stabilumą. Sūnūs suaugo. Tačiau sveikata privertė vėl sustoti, grįžti į gimtinę, uždarbio ieškoti arčiau namų. Iki pensijos dar keleri metai, neįgalumo pinigų neužtenka būtiniausiems dalykams. 

Privati slauga – tai viena išgyvenimo galimybių, kuomet savo močiučių, motinų priežiūros patirtimi daliniesi su svetimu, senu ir ligotu žmogumi. Nemanykit, kad paprasta ir lengva šiame darbe. Senelių priežiūroje dažniausiai būna dvi slaugės. Po savaitę – kiekviena. Daugeliu atvejų tai – septynios nepertraukiamos paros – šalia neįgalaus, pavargusio nuo ligų ir aplinkinių nesupratimo, senolio. Parkinsonas, Alzheimeris yra dažniausios garbaus amžiaus diagnozės, kurios smarkiai žaloja ligonio asmenybę, keičia požiūrį į pasaulį, formuoja naujus įpročius ir vertinimus. Gilios demencijos verčia sergantį priešu pačiam sau. Atėjus nepertraukiamoms savaitėms į tokio žmogaus gyvenimą, save pamiršti. Kiekvieną minutę esi atsakingas už jo daromus veiksmus, sprendimus, emocinę ir fizinę pusiausvyrą. Slaugės norams ir poreikiams lieka mažiausiai laiko. „Kiškio miegas“ naktimis, pastovi budravimo būsena atitraukia nuo asmeninių minčių, šeimos problemų. Lieka būtiniausi skambučiai ir nuolatinė prižiūrimo asmens kontrolė, visi įmanomi buities darbai (kuriuos įvardija ir neįvardija šeimos nariai), maisto gaminimas ir t. t. Tokioje pozicijoje slaugei reikalinga asmeninė, stipri motyvacija, psichologijos ir psichiatrijos žinios, valia, savitvarda ir, aišku, atsakomybė. Be žmogiškumo ir atjautos geras slaugės darbas neįmanomas. Kaprizingų damų eksperimentai su savimi baigiasi konfliktais su ligoniu ir jo artimaisiais. Apie kuriuos reiktų atskirai pasakoti…

Samdydami žmogų slaugymui, artimieji nusiima naštą arba dalį naštos nuo savo pečių. Lietuvoje daugelis slaugių už vergišką darbą gauna varganus pinigus, nes ne visos turi galimybes ir sveikatos pelningesnių vietų paieškoms užsienyje. Dabar pandemija diktuoja naujas sąlygas. Lietuvos slaugių atlyginimus koreguoja visuotinė ekonominė situacija. Visuomenė sensta, šeimų tradicijos keičiasi, nes daugelis vaikų, priklausomų nuo turimo darbo, priversti senus tėvus atiduoti į globos namus ar, turėdami didesnes finansines galimybes, samdo slauges namuose. 

Jų bendravimas su samdomu žmogumi būna labai įvairus. Kiekvienoje naujoje pozicijoje privalai užsitarnauti pasitikėjimą, supratimą, pagarbą. Jei nuoširdžiai, daugelis artimųjų slauges mato primityviomis juodadarbėmis, nors kartais, susidūrę su giliu mentalitetu ir išsilavinimu, nustemba ir rodo gražius pagarbos ženklus. Viskas priklauso nuo žmogaus asmenybės. 

Mane skaudina situacijos, kuomet dukra, palikusi neįgalią motina, vyksta slaugos darbui į užsienį, o čia, Lietuvoje, už dvigubai mažesnį atlygį, samdo moterį savo artimiausio žmogaus priežiūrai. Tai neteisinga. Lietuviai stengiasi suteikti pagalbą Gruzijos piliečiams, bet man atrodo, kad privalome padėti patys sau. Kaukazo valstybėse puoselėjamos tradicijos, kuriose senolių globa – šventas reikalas, o mes blaškomės globalaus pasaulio chaose ir užmirštame vaikų pareigas, asmeninę atsakomybę. Pilni gyvenimai lengvų pateisinimų, paviršutiniškumų, laikinumo. Esame maža valstybė, o nesilaikydami protėvių dorovės ir tradicijų, neišliksime. 

Dorai ir sąžiningai dirbu slaugės darbą, bet nemanykite, kad laimingi vieniši senoliai, be artimųjų šilto bendravimo, nuo priepuolinio vaikų lankymo, dirbtinai rodomo susirūpinimo. Jei turite nors mažiausias galimybes, slaugykite savo brangius žmones patys. Niekas kitas už jokius pasaulio pinigus nepakeis jūsų rankų šilumos ir širdies gerumo, kurio laukia saulėlydžio link einantys jūsų artimieji.“

Pinterest asociatyvi nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *