Skip to content

Ko verkia Antanų miškai

Sigita TELYČĖNAITĖ

Prieš dešimtmetį, kalbindama partizanų ryšininkę Genę Žalnierūnaitę-Martinėnienę-Žibutę, net neįsivaizdavau, kad jos ugningi pasakojimai ir poetinės mintys po daugelio metų taip gyvai švies nepagražintu tikrumu ir audringai neš gyvenimo jėgą į skaitytojų širdis. Tik dabar suprantu – užsibuvus anuomet ilgiau energingosios Genės pasaulyje, dabar savo rankose laikyčiau išleistą jos biografinę knygą. Deja… Saugau partizaninės istorijos nuotrupas.  

Apie Tigro rinktinės, Vytauto apygardos, Antanų miško partizanus pasakoja Žibutė.

„Gražus buvo senas Petrašiūnų kaimas, kur nenutildavo skambėję dainos. Vingiuodama Svilkos upė skyrė kaimą į dvi dalis. Tėvai Gabrielius ir Juzė Žalnierūnai užaugino šešias dukras ir du sūnus. Sovietinio uragano verpetai neaplenkė mūsų šeimos. Tautos pasipriešinimo kovose praėjo jaunystės metai…“

„Grįžtant į namus po atliktos užduoties, niekas nesulaikė mūsų, jaunų mergaičių. Jau buvo likę kokie dešimt kilometrų iki gimtinės, kai pamatėme mašinas, pilnas kareivių. Tuomet dar nežinojau apie tragediją, įvykusią mano kaime. Švenčionių garnizono kareiviai sudegino tėvelių ir kaimyno Alberto Patapavičiaus sodybas. Albertas gyveno su sesute Albinute. Jie buvo visiški našlaičiai. Taip jau likimas sudėliojo, kad tą dieną į jų duris pasibeldė partizanai, prašydami pavalgyti. Netikėtai užvažiavę stribai apsupo namus ir, nesugebėję sugauti miško brolių, mat šie kelią sau prasiskyrė automatų serijomis, įpykę iššaudė nekaltus žmones: penkiolikos metų Albertą Patapavičių ir taip pat penkiolikmetį kaimyną Vytautą Patapavičių. Vaikinai nepadarė niekam blogo, bet nelaimingas atsitiktinumas nutraukė jų jaunus gyvenimus.

1944 m. ankstyvą sausio 1-osios rytą partizanų bunkeris Antanų miške buvo apsuptas rusų armijos garnizono. Nelygioje kovoje žuvo apie trisdešimt jaunų vyrų, kurių daugelio pavardės iki šiolei užklotos laiko dulkėmis. Slaptažodį enkavėdistams pasakė išdavikas, dabar mums jau gerai žinomas. Nenoriu skaudinti šio asmens artimųjų, tegul jo vardas lieka tik mūsų atmintyje ir ne daugiau… Jauni vaikinai, kai kurie teturėję po aštuoniolika metų, paguldė galvas į šaltą gruodą. Niekas neapsakys jų motinų širdies gėlos, nesuskaičiuos išlietų ašarų upelių“, – braukia ašarą moteris. 

„O mes su tėveliu viską ištvėrėm, nes tais metais užaugo geras derlius. Gyvendami pirtelėje ir nuolatinėje baimėje – būti išvežtiems, beveik dvylika metų gąsdinami represijomis, sugebėjome rasti tvirtybės ir nepalūžti. Kiekvieną naktį, kuomet gaudavome pranešimus apie galimą suėmimą, išeidavome nakvoti kitur. Dažnai naktimis būdavau kapinėse, nejausdama jokios baimės, nes mirusieji nebuvo baisūs, žinant, kad priešas daug baisesnis. Įlindusi į alyvų krūmą prie palaidotų artimųjų kapų, jaučiau ramybę ir palaimą, jokiais žodžiais nenusakomą apsaugą. Prisimenu, kiek daug kartų Dievas gelbėjo nuo nelaimių – buvau iškviesta į Antanų mišką ir vadas Rokas (Vincas Žaliaduonis – red.) man liepė išplatinti „atsišaukimus“ bei užeiti į Petriškės vienkiemį perduoti informacijos. Prie pat kaimo iš po šiaudų kūgio pasirodė stribai, o man nebėra kur trauktis – kišenėse, batuose pilna draudžiamos literatūros. Ligi šiai dienai nesuprantu, kaip paklaustai, kur einu, šovė mintis pasakyti, kad einu pas Buroką (jis buvo partizanų ryšininkas) pasiskolinti skieto, reikalingo audimo staklėse. Pati juk nebuvau audėja. Įbėgusi į namus, pasakiau šeimininkams, kad šiąnakt ateis Rokas, tegul duoda ženklą, ar viskas ramu, o pati kiek kojos neša nėriau savojo kaimo link“, – per plauką likusi gyva prisimena ryšininkė. 

„Paminėsiu vieną šv. Velykų rytą. Nuėjome į Tverečių su ryšininke Brone Daktariūnaite-Viltimi. Buvome sumanę „pasveikinti“ stribus, pakabindamos ant jų būstinės atsišaukimus, deja, sargybinis sutrukdė. Tada juos prisegėme ant klubo ir šventoriuje, kur stovi kryžius. Tegul paskaito žmonės. Po kurio laiko sujudo Tverečiaus stribai. Žiūrim, jau nuplėšyti lapeliai. Stribų siautėjimai nesiliovė ir mano sesuo Janina (partizanų ryšininkė), norėdama išvengti arešto, pasitraukė toliau į Lietuvą. Mūsų motina jau keletą metų buvo paralyžuota. Kupina jaunatviškų vilčių, pirtelėje gyvendama, pasipriešinimo veiklos nenutraukiau. Stribai nuolatos darė kratas, vis ieškojo „banditų“. Siųsdavo nakčia įtartinus šnipus, apsimetusius partizanais, bet vis nepavykdavo manęs išprovokuoti. Tikriesiems partizanams teko keisti kovos taktiką. NKVD nerimo. Ažubalio miške apsistojo šešetas vyrų, pasivadinusių „partizanais“ nuo Kirdeikių (Utenos r. – aut. past.). Kaimo piemenims jie dalino šventus medalikėlius, šokoladą, vaišino vynu vis klausinėdami, kur mūsų krašto partizanai, mat jie norintys jiems padėti. Mane aplankęs pusbrolis Galatiltis-Mikosiukas ir du bendražygiai – Zenukas bei Seklys nelabai patikėjo mano pasakojimu, kad čia gali veikti NKVD šnipai. Nežinau, kaip pavyko paskutinius mūsų krašto jaunuolius įvilioti į pinkles, bet daugiau jų gyvų nemačiau. Pasakojo, kad suimtą Seklį vedžiojo po kaimą, aprengtą baltais rūbais… O manęs intuicija neapgavo, stropiai organizuotoje NKVD operacijoje – „sunaikinti paskutiniai Antanų miško banditai“, – po daugelio metų perskaičiau archyviniuose dokumentuose. Visagalis laikas neištrynė iš mano atminties nei vaikinų veidų, nei slapyvardžių…“, – pasakoja Genė.

Nedaug temylėjau, nebuvo kada,
Audrose gyvenimas bėgo.
Nueisiu, nueisiu ir aš gal tenai,
Kur mūšio draugai mano miega.

(Žibutė)

Gražus Antanų miškas. Mergaitės iš Adutiškio ir Tverečiaus parapijų, susirinkusios prie partizanų žuvimo vietos, dar jaunystėje pynėme vainikus, puošdavome gėlėmis, tik neilgai kapai skendėdavo žieduose. Pikto priešo ranka viską išdraskydavo, bet prisiminimas išliko visam gyvenimui. Neišdildomai atmintyje gyvi audringų dienų prisiminimai. Tėvynės meilės vedini, ne vienadienės naudos ieškodami, Lietuvos partizanai už išsvajotą laisvę sumokėjo didžiausią – gyvybių kainą. O jei likimo ratas pasuktų laiką atgal, tikrai viską savo gyvenime praeičiau, iškęsčiau, nušliaužčiau keliais iš naujo. Tegul niekas nemini žodžio auka, nes panašu į labdarą. Tegul skamba žodžiai – Tėvynės meilė. Tai šventa, sakralu, niekuo nepakeičiama“, – nepalaužta likimo smūgių, tarsi nukirsdama kirviu, su neišblėsusia vidine tvirtybe kalbėjo Genė Martinėnienė. 

L. Kovalevskienės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here