Skip to content

Nešokime nuo gyvenimo skardžio, kol šviečia kelrodė žvaigždė

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva „lyderiauja“ Europoje savižudybių skaičiumi. Bendrame sąraše po Surinamo, Pusiaujo Gvinėjos… Esame aštunti po keleto Afrikos valstybių ir pirmi Europoje. Todėl netikslinga didžiuotis atskirų sričių pasiekimais, kol neišspręsta visuotinė tautos gyvybės tausojimo problema. Kalbintys specialistai, visgi, apeliuoja į pagrindinę instituciją – šeimą. Visos problemos sukuriamos ir išsprendžiamos šeimoje. Šeimos neveiksnumas, prarasta empatija ir atsakomybė už kitus, veda prie skaudžių takoskyrų, kraštutinumų. Pandemija neša papildomą psichologinę įtampą. Daugelyje savivaldybių papildomai dirba psichologai. Deja, darbo užmokestis neadekvatus specialistų krūviui. Jie kenčia nuo „perdegimų“, persikvalifikuoja. Kalbinu 20 metų darbo stažą turinčią psichologę Zofiją (pavardė neskelbiama), pasitraukusią į kitą veiklos sritį, dėl emocinio nuovargio. 

Kaip galėtume sumažinti savižudybių skaičių? 

Reikalinga stipri prevencinė veikla. Būtina mokyti žmones, kurie yra šalia dvasinę krizę sišgyvenančio suaugusio ar vaiko, kaip atpažinti savižudybės riziką. Dar 2007 m. švietimo ir mokslo ministras patvirtino Krizių valdymo mokyklose tvarkos aprašą. Mokyklų specialistai buvo apmokyti, kaip atpažinti savižudybės riziką ir kaip dirbti su tais vaikais, kurie priklauso tai rizikos grupei.

Specialistai vaikų elgesyje turi pamatyti ženklus, skirti dėmesį tų šeimų atžaloms, kuriose nesusiklostė deramai tarpusavio santykiai, tėvai nemato vaiko poreikių, nesugeba atliepti į jo problemas, rūpesčius. Dėmesio akiratyje išlieka šeimos, kuriose jau buvo įvykę savižudybės atvejai, kurių šeimos nariai turėjo suicidinių ketinimų, jei bent vienas iš šeimos narių susirgo sunkia, nepagydoma liga ar pats vaikas turi neįgalumą, jeigu vaikas patiria patyčias, neturi draugų, yra vienišas.

Ką daryti, sužinojus, kad vaikas turi suicidinių ketinimų?

Daugelis žmonių, sunkiu gyvenimo momentu yra bent kartą pagalvoję, kad savižudybė būtų išeitis, tačiau ne kiekvienas griebiasi tokio veiksmo. Kilusios mintys apie savižudybę ilgai trunkanti laiko atkarpa ir gali persekioti daugelį metų. Vėliau atsiranda ketinimas nusižudyti, tada žmogus pradeda jau konkrečiau galvoti apie tai, kaip jis galėtų tai padaryti, pasirenkamas tam tikras būdas ir jau po to seka veiksmas. 

Kas skatina žmogų žudytis?

Dažniausiai – nepakeliamas psichologinis skausmas. Žmogus paprastai nenori nutraukti gyvybės, bet siekia išsivaduoti nuo slegiančio persekiojančio dvasinio skausmo. Tą akimirką jam atrodo, kad savižudybė, tai vienintelė išeitis.

Visa minėta psichologinė seka yra būdinga ir paaugliams. Pastaruoju metu man teko konsultuoti daug save žalojančių vaikų. Tai – būdas atkreipti tėvų, pedagogų ir kitų specialistų dėmesį į save, pagalbos šauksmas – padėkite man! Man blogai. Specialistams svarbu padėti tokiam vaikui pasirinkti kitokį būdą savo jausmų, susikaupusių problemų išsakymui.

Dažni atvejai, kai atėję pas psichologą tėvai sako: „Jis seniai jau pjausto savo rankas, save žaloja, bet mes nesikreipėme niekur, galvojome, kad praeis. Tuomet tenka jiems aiškinti, kad savęs žalojimas yra jau labai rimta problema, vienas iš savižudybės rizikos požymių. Tam vaikui būtinas šiltas emocinis ryšys, geras kontaktas, jo poreikių supratimas.

Pastebiu tendenciją, kad tėvai, kartais nespėja augti su savo vaiku. Suaugę privalo suprasti kokie psichologiniai poreikiai reikalingi jų vaikui, kada jis pradinukas, kada yra paauglys. Labai dažnai, paauglystės krizėje, kada vaikas tampa konfliktiškas, tėvai pradeda taikyti drastiškas auklėjimo priemones: apriboja jo laisvę, nepritaria romantiškiems santykiams, tiesiog nesupranta paauglio poreikių. Kyla didelis konfliktas: vaikas jaučiasi nesuprastas, neatliepti jo poreikiai ir tai skatina elgtis savižudiškai.

Paaugliui labai sunku ateiti pas psichologą, apsispręsti tokiam žingsniui pačiam, nes galvojama, kad liks nesuprastas, kad visi suaugę panašios mąstysenos. Problemas dažnai pastebi švietimo įstaigos specialistai: psichologai, socialiniai pedagogai, kurie užmezga pirminį kontaktą, o vėliau nukreipia vaiką pas psichologą.

Visgi, dažniausia, padeda draugai, pamatę bendraminčio dvasines problemas, suteikia jam palaikymą ir paramą, nukreipia pas specialistus.

Man pačiai ne kartą yra tekę konsultuoti vaikus, kurie kreipiasi psichologinės pagalbos telefono linijomis, ir gerai, kad tokia pagalba teikiama visą parą, ko nesuteikia kitų įstaigų darbuotojai. Vaikas gali pakelti ragelį ir paskambinti tuo metu, kai jam sunku.  Kai sunku, pirmiausia padeda šiltas artimas ryšys: išklausymas, įsiklausymas į vaiko problemas, skatinimas jį išsikalbėti. Labiausiai gydo konsultuojančio specialisto įsijautimas į kito žmogaus būseną, supratimas jo problemos, išklausymas. Kai kalbiesi su žmogumi, išgyvenančiu sunkumus, niekada negalima skubėti, nereikia užpildyti pauzių, svarbu išlaukti. Žmogus turi pats išsakyti savo jausmus. 

Pirmojo pokalbio metu neskubama ieškoti išeičių, nes pirmiausia žmogus tarsi išsivėdina, išsako tai, kas jį slegia, kas jam sunku, ir tik po to, mes kartu pradedame ieškoti išeičių iš susidariusios situacijos – koks dar galėtų būti sprendimas šitoje situacijoje, kas jam dar galėtų padėti, gal norėtų pasikalbėti su kažkuriuo artimu žmogumi, gal, mes, specialistai,  galėtume padėti jį surasti… 

Dvasios šiluma nusveria materialaus pasaulio vertybes?

Deja, žudosi vaikai tiek iš socialiai sėkmingai funkcionuojančių šeimų, tiek ir iš augančių nepalankiose socialinėse sąlygose. Konsultuodami vaikus ir paauglius, mes dažnai prašome tėvų, kad jie papasakotų savo gyvenimo istoriją, ir dažnai panašių faktų ar auklėjimo spragų randame jų šeimose, jų auklėjime. 

Dvasinę vienatvę formuoja nepakankami tėvų bendravimo įgūdžiai. Kartais daugiau rūpinamasi materialine gerove, neįsiklausoma į vaiko dvasinius poreikius. Labai keista, kad kai kurie tėvai, netgi kalbantis su psichologu, nuoširdžiai pasakoja kaip stengiasi aprūpinti vaiką naujausia aparatūra, madingiausiais drabužiais ir nelieka laiko bendrų pomėgių suradimui, pašnekesio temai, kuri būtų abiems įdomi. Tai verčia vaiką būti nesuprastu ir atsitraukti nuo tėvų, sukuria psichologinę sieną. 

Lietuvoje vaikai šeimose mato daug emocinio, fizinio smurto. Socialiniai nepritekliai duoda savo kirtį – apribojami vaiko norai, svajos, galimybės nusipirkti knygą, nueiti į filmą ar pamatyti spektaklį. Mūsų darbas – stengtis padėti rasti žmogui būdus, kurie leistų jam sėkmingai gyventi. Labai dažnai galvoju kiek padėjau konkrečiam žmogui ir kiek nepadėjau…

Guodžia, kad sėkmingų pagalbos atvejų yra tikrai daug. Ypač padedant įveikti artimų žmonių netektis. Matai, kaip žmogus atsigauna, pradeda jausti gyvenimo džiaugsmą.  Nemažai tekę konsultuoti vaikus, kurie išgyvenę mamos, tėčio, brolio, sesės mirtis. Didžiąją dalį minėtų atvejų, jeigu vaikas laiku patenka specialisto konsultacijai, lydi pasveikimo sėkmės. Visuomenei labai svarbu žinoti, kad žmogui, išgyvenančiam artimųjų netektį,  reikalinga, tiesiog būtina psichologinė pagalba.   

Mielieji, nešokime nuo gyvenimo skardžio patys ir nebūkime abejingi kitų skausmui. Kiekvienam šviečia likimo kelrodė žvaigždė ir neužmerkime akių jos šviesai.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje