Skip to content

Šimtametė meldėsi klūpodama

Emilijos Cibulskienės 100-mečio jubiliejus. 2010 m., Didžiasalio kaimas.
Emilijos Cibulskienės 100-mečio jubiliejus. 2010 m., Didžiasalio kaimas.

Sigita TELYČĖNAITĖ

Skaitytojau, patikėk, tikrai yra turtai, kurių kandys, rūdys nesugriaužia ir jokie vagys neišneša… Labai norėčiau, kad į išėjusių kartų įamžintas mintis ir išgyvenimus pažvelgtų jaunos akys, o pasakojimo paprastume ir nuoširdume atrastų paslėptą jėgų šaltinį, kuriuo save stiprino mūsų močiutės ir mamos. Prieš 10 metų užrašytos mamos Emilijos prisiminimų nuotrupos apie jos Krikšto mamą Emiliją Cibulskienę iš Didžiasalio kaimo.

Visada maniau, kad privalau papasakoti visam pasauliui apie savo krikšto Motinos šeimą, tapusią man puikiu darnaus ir prasmingo gyvenimo pavyzdžiu. Pavyzdžiu, iš kurio stiprybės pasisemtų jaunimas.

Gyvenome kaimynystėje, todėl maža dažnai žaisdavau krikšto Motinos namuose ir labai daug dalykų krito į mano vaikišką širdelę. Iš savo tėvų kalbų žinojau, kad krikštamotės Emilijos Snarskaitės mama mirė labai jauna, palikdama mažą dukrelę. Tėvelis Jonas buvo protingas žmogus ir pasiturintis ūkininkas, todėl, likęs našliu, neskubėjo vesti. Emiliją našliui auginti padėjo viso kaimo vaikų mylima, tolima senutė giminaitė Pranciška. Po kelerių metų, visgi, atsirado pamotė, kuri, kaip ir pasakose, nemylėjo podukros ir ją skriaudė. Visa laimė, kad mergaitę nuo pamotės blogumo apgindavo tėvelis. Bet gyvenimas kupinas skaudžių netikėtumų… Įsiutęs bulius sužalojo šeimininką ir neatgavęs sveikatos, Emilijos tėvelis mirė Vilniaus ligoninėje. Sunkūs buvo laikai – nei transporto, nei pinigų. Visur važiuodavo tik arkliais. Deja, artimieji nerado galimybės parvežti mirusio Jono Snarsko į gimtinę, tai ir palaidojo Vilniaus miesto Rasų kapinėse. Po vyro mirties pamotė pasijuto visagalė, bet Emilija buvo jau nuotaka ir visas nuoskaudas kantriai nutylėdavo. Dažnai kaimynai matydavo, kaip ji viena ateidavo ramiai pasimelsti prie kryžiaus. Malda liko jos gyvenimo stiprybės šaltiniu…

Po šeimininko mirties, Snarsko namuose liko vienos moterys ir jaunas samdinys Stasys Cibulskas. O darbų, darbų… Žemės daug, ūkis didelis, reikėjo gaspadoriaus. Daug jaunikių su piršliais važiavo į Snarsko kiemą, daugelis norėjo protingos, doros ir dar turtingos žmonos, bet nei vienas nepapirko Emilijos širdies, mat mergina jau buvo karštai pamilusi darbštuolį samdinį Stasį. Ir kas kaip kalbėjo, kiek žadėjo, bet ranką ir širdį mergina paskyrė jam. Emilijos pamotė „susirado“ naują vyrą ir išsikėlė į jo namus. Jaunieji Stasys ir Emilija liko gaspadoriais. Prie jų savo amželį baigė senutė Pranciška, o tuomet į namus buvo paimta Stasio motina Uršulė. Šeimos dienos skriejo maloniuose rūpesčiuose – darbų sūkuryje ir naujagimių krykštavime. Vienas paskui kitą gimė septyni vaikai – penki sūnūs ir dvi dukros. Kuomet tėvai dirbo laukuose, atžalas sergėjo ir griežtai auklėjo močiutė Uršulė.

 – Neskinkit gėlelių, nes joms skauda, neskriauskit nei paukščiuko, nei draugo – nevalia, Dievulis viską mato, visus gerus ir blogus darbus skaičiuoja – aiškindavo griežta senutė. Jei kuris vyresnis berniukas paprieštaraudavo, močiutė tokiam maištautojui turėjo pasidėjusi vytelę. Geriausiu doros pavyzdžiu vaikams buvo pati mama Emilija. Nuo mažų dienų – labai santūri, pamaldi. Nuoširdi kiekvienam žmogeliui, protinga ir apsiskaičiusi, nes jau prieš Antrąjį pasaulinį karą Cibulskų šeima gaudavo lietuviškus laikraščius. Dar prisimenu, kaip garsiai visiems skaitydavo „Aušrelę“… Kai pavargusi šeima susirinkdavo po lauko darbų vakare, visi suklaupdavo mažoje kamaraitėje prie šventųjų paveikslų. Melsdavosi garsiai, kartais giedodavo šventas giesmes. Emilija turėjo puikų balsą ir labai gerą klausą. Jos balsą paveldėjo vaikai ir anūkai.

Gyvenome sudėtingu laikotarpiu – karas ir pokaris atnešė visiems skausmo, nerimo. Vokiečiams okupavus Lietuvą, iš Rusijos į mūsų kaimus vežė pabėgėlius. Dauguma ūkininkų po savo stogu nenorėjo priglausti svetimo žmogaus ar dar ,,vienos burnos“. Emilijos ir Stasio Cibulskų didelėje šeimoje užuovėją rado senukų rusų inteligentų pora – Klaudija ir Stefanas Grininai – istorikas ir mokytoja iš tolimo Sibiro. Cibulskai juos priėmė kaip tikrus tėvus. Išvargę, išsekę nuo kelionių ir bado, rūpestingoje aplinkoje Grininai pamažu sustiprėjo ir atsigavo.

Tuo laikotarpiu Didžiasalio apylinkėse plėšikavo rusų partizanai. Taip per vieną naktį apiplėšė tris pirkias ir mūsų kaime. Liko gaspadoriai, iš kurių vienas ir Stasys Cibulskas, tik po stogu, o taip – pliki basi. Visus buities rakandus, patalus, rūbus, maisto produktus partizanai susikrovė į vežimus, susipylė grūdus iš aruodų, kiaules nusišovė, arklius išsivedė. Nieko nepagailėjo. Kaip Emilijos ir Stasio didžiulė šeima pakilo gyvenimui iš naujo, sunku papasakoti. Dabar, iš metų nuotolio žvelgdama, juos pavadinčiau beribio kilniadvasiškumo pora, nes visiškame skurde jie dar priglaudė penkiametį strazdanotą berniuką, pabėgėlį iš Novosibirsko – Valodenka. Ištinusį nuo bado, nusilpusį, geroji Emilija girdė visokių žolelių nuovirais, kol pastatė ant kojų. Valodenka net gaidžio bijojo, o paklaustas, kur tėvelis ar mama, sakydavo – bjut, streliajut (liet. muša, šaudo). Paskui pramoko lietuvių kalbos, tai bėgdamas per lauką iš Cibulskų pas mane į svečius, šaukdavo – Amiliucia, Amiliucia… (mane krikšto Motina pavadino savo vardu – Emilija). 

Visam likusiam gyvenimui į mano, tuomet dešimtmetės mergaitės širdį, įstrigo vaizdas, apie kurį ir dabar pasakodama, nesuvaldau ašarų. Cibulskų šeimoje prie stalo susėsdavo trylika asmenų. Matau ir dabar, kaip dėdė Stasys pjausto ir dalina duoną. Pirma duoda močiutei Uršulei, senukams Grininams, Valodenkai, o tik tada dalina savo vaikams, žmonai ir paskutinis paima pats. Jei virale būdavo koks gabalėlis mėsos, išdalindavo visiems, nieko nepalikdamas sau. 

– Man ir viralo užteks, – sakydavo šeimos galva. Nuo tokio dėdės Stasio gerumo man krūtinę suspausdavo… Bėgo metai, baigėsi karas, senukai Grininai sugrįžo į gimtinę, Valodenką pasiėmė giminės, o Emilijos ir Stasio vaikai užaugo dorais žmonėmis. Motinos žodis šeimoje taip ir liko šventas. Motina liko svarbiausiu stiprybės šaltiniu. Protinga patarėja vyrui ir vaikams, guodėja, patriotė. Krikšto Motina su niekuo gyvenime nesipyko, o visus sunkumus pakeldavo įsisupus darbų skraiste. Emilija visą amželį meldėsi tik klūpėdama, nebijodama nuolankumo Visagaliui. Jau sulaukusi 100-mečio jubiliejaus, ji dar paprašė sūnaus Juozo, kad pataisytų suolelį, kad jai būtų lengviau atsiklaupti maldai.

Emilijos Cibulskienės 100-mečio jubiliejus. 2010 m., Didžiasalio kaimas.
Emilijos Cibulskienės 100-mečio jubiliejus. 2010 m., Didžiasalio kaimas.

Nuotr. iš anūko Vidmanto Panavo asmeninio albumo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here