Nuo seniausių laikų, iš kartos į kartą, ėjo ir gyvavo niūrūs tikėjimai apie eglę, galinčią žmonėms prišaukti artimųjų mirtį ir kitas nelaimes. Sakmė apie Eglę, žvejo dukrą, tapusią žalčių karaliene, atėjusi iš tokios tolimos senovės, kai baltų gentys dar negyveno atskiromis šeimomis, o tik genčių bendruomenėse. Eglė nužudė savo vaikus, paversdama juos medžiais ir pati pavirtusi egle. Nuo tų laikų per visus šimtmečius ėjo gandas apie eglę kaip mirties medį.  Šeimoje gimus vaikeliui, tėvai sodyboje sodindavo kurį nors stiprų medį, bet eglės bijojo. Eglę sodindavo mergaitėms, kurių motinos mirdavo gimdydamos. Tokios nuotakos-našlaitės vėliau negalėjo tikėtis tinkamų vyrų. Bet sodiečiai žinojo ir eglių praktinę naudą – jas sodino toliau nuo sodybų, mat tankios jų šakos gerai užstodavo namus ir sodus nuo šaltų vėjų. Sodino kartu su liepomis, kad šios sumažintų eglių skleidžiamas negandas…  

Be šių senovinių įsitikinimų ir papročių, dr. E. Šimkūnaitė prisiminė, kad net XX a. pirmoje pusėje jos gimtajame Tauragnų krašte moterys bijojo leisti savo vaikų pasižiūrėti vienintelės miestelyje papuoštos Kalėdų eglutės, kad šis nelemtas medis neatneštų vaikams nelaimių. Senoviniai tikėjimai apie eglę dabar atrodo tokie gūdūs, paslaptingi, bet vis tiek romantiški, todėl  gaila, kad daugelis jų nuskendo praeityje.

…Ilgai užsibuvęs ir viską, kas gyva, nušlavęs, paskutinysis ledynas mūsų kraštuose tirpdamas atsitraukė prieš 12–11 tūkst. metų. Žemė ėmė šilti, pradėjo grįžti augalija. Iš medžių drąsiausi buvo spygliuočiai, o eglės – vienos iš pirmųjų. Jos mėgo šaltį. Tokios išliko iki mūsų dienų. Vakarų ir Pietų Europoje joms per šilta, todėl išnyko ir prieglobstį rado tik kalnuose, kopdamos link sniego viršūnių. 

Eglynai – visos Eurazijos miškų pagrindas. Jie išsidriekę nuo Atlanto iki Japonijos salų, o dar toliau – vos ne per visą Kanadą ir JAV. Eglės gali išaugti medžiais-gigantais. Neliestose taigos vietose jų būna iki 50–60 m aukščio ir iki 2 m skersmens. Išgyvena iki 400–440 m. Manoma, kad per visą poledynmečio epochą Žemėje pasikeitė tik apie 40 eglių generacijų. 

Mūsų apylinkių miškuose eglės nėra dažniausi medžiai, jie sudaro apie 1/5 miškų. Jos nenori augti pelkėse ir sausose smėlingose vietose, jos ieško drėgnų derlingų žemių. Aukščiausios eglės auga Prienų šile, siekiančios 44 m, o aukščiausioji Lietuvos eglė, išsistiebusi į 44,5 m aukštį, yra Alytaus r. Geriausių 11 eglių šalyje paskelbtos gamtos paminklais.     

Iškęsdamos Europos ir Sibiro žiemų 50 laipsnių speigą, eglės nesugeba ištverti šilumos! Štai ir Lietuvoje, 1992–1994 m. karštos vasaros išsekino ežerus, miškai troško lietaus, bet vietoj jo tik stiprūs vėjai ūžavo. Eglių šaknys, išsidriekusios žemės paviršiuje, kentėjo troškulį. Prasidėjo masinis eglynų džiūvimas, kurio pasekmės ligi šiol matomos rezervatų miškuose: senieji eglynai žuvo, jų vietose – jaunųjų eglaičių pamaina. Štai ir mūsų Ažvinčių sengirė prašviesėjo, atjaunėjo. Jei klimatas iš tikrųjų šyla, skarotosios eglės ims trauktis ir iš mūsų krašto. Tolyn, šiaurės link. Jas pakeistų pušys ir lapuočiai. 

Tačiau eglynai labai gyvybingi. Jei ekologinė katastrofa sunaikina eglyną, po 2–3 metų čia pasipila nesėtos, nesodintos eglaitės, kurios per vasarą išsistiebia iki metro aukščio. Eglės vadinamos amžinai žaliuojančiomis, bet jų spygliai gyvybingi 5–7 metus ir nukrenta. Nors eglių yra 36 rūšys, Lietuvoje auga tik viena – paprastoji eglė, visos kitos atvežamos iš kitų šalių ir žemynų parkams ir sodyboms papuošti. Kartais tokios svetimšalės atsiduria miškuose ir „sulaukėja“. 

Žmonių gyvenime eglė glaudžiai įsiterpusi į buitį. Ji žmogų lydi nuo kalėdinių eglučių vaikystėje iki karsto lentos po 90 metų. Daugybei mergaičių Lietuvoje duodamas Eglės vardas: apie nelaimių medį visi seniai pamiršo…   

Iš eglės gaminama daug daiktų – nuo gyvulių pašaro ar vaistų iki baldų ir garsiųjų Stradivarijaus smuikų. O miškuose jos sulaiko sniego ir potvynių drėgmę, teikia gyvenamąją vietą gausybei gyvūnų, grybų ir augalų. Jos geriau už kitus medžius išgrynina civilizacijos užterštą orą, išskirtais fitoncidais jį išvalo nuo žalingų mikrobų. Sunku įsivaizduoti, kaip oro „tuštuma“ gali sverti lyg krovinys, bet per metus 1 ha eglyno į save sugeria apie 5 tonas mums nereikalingo anglies dvideginio, o grąžina švarų, sakais kvepiantį deguonį. Rašoma, kad 4 eglės pagamina tiek deguonies, kiek reikia vienam žmogui per visą gyvenimą. 

Autoriaus nuotr.