Apie Goją, beje, tai buvo naujai duotas vardas, Globos namų darbuotojai žinojo nedaug. Praeiviai ją rado išmestą iš pravažiuojančios mašinos ir sužalotą. Po gydymo veterinarijos klinikoje, šunė pateko į Gyvūnų globos namus, kur, su būriu likimo draugų, kantriai laukė naujų šeimininkų. Bėgo dienos, o laimė nesišypsojo. Goja buvo kokių dešimies ar daugiau metų, nemėgo panašių į save, o juo labiau katinų. Ir niekas negalėjo jos smerkti už būdą, nes nežinojo jos išgyventos praeities, pomėgių, įpratimų. Truputį žilstelėjus, gracinga ir, sakyčiau, uždara, ji skaldė prižiūrėtojų širdis, bet netraukė interesantų, ieškančių jaunų ir sveikų šunų. Pažvelgęs į ją paskubomis, kažkuris lankytojas mestelėjo – dramų karalienė. 

Nuo pirmų bendravimo akimirkų pajutau jos begalinį norą turėti savo namus. Ji labai stengėsi, reagavo į kiekvieną mano ištartą žodį, judesį, gaudė žvilgsnius.

Namuose ilgai vyravusi katinų monarchija, prarado statusą. Pjeras, Ramzis ir Rikis niekaip negalėjo suprasti, kodėl šitas šuo nepraeina pro šalį ramiai, neatsigula šalia, o vos pamatęs, užsidega koviniu žvilgsniu, pastato keterą ir be gailesčio puola visus. Subarta, Goja spaudėsi prie žemės ir tarsi klausdavo žvilgsniu, kodėl negalima? Juk tai katinai. Negali būti kitaip.

Tuomet grasydama pirštu sakiau – Goja, mūsų gaujoje visi lygūs, visi mylimi, negalima skriausti šeimos narių. Fu…

2. 

Goją sutikau atšiaurią balandžio dieną, kuomet mano dukra, atidariusi mašinos bagažinę, pakvietė ją išlipti ir supažindino su manimi. 

Patikėkit, nelengva, praradus ilgametį rudaakį draugą, dar alsuojant tuštumos jausmu, vėl pažvelgti į tiriančias liūdnas akis, kokiomis buvo apdovanota Goja. Panaši į tigriukę, kelių veislių mišrūnė, turinti kovinių šunų kraujo, lakstė su pavadžiu aplinkui, vis dar nesuvokdama, kad gali ir jai nusišypsoti laimė vėl turėti savo namus. Sustabdžiau prie savęs. Šaltas ir keistas jos liūdesys privertė suklusti mano sielą ir tyliai pripažinti, kad visiems užteks šilumos. Laiko reikės surasti. Tik laiko.

Mama, čia Goja. Ji daugiau nei metus nerado sau šeimininkų Globos namuose, gal susidraugausit? Nors bobusytė nemėgsta kitų šunų ir katinų, gal kažkaip pavyks visiems išgyventi kartu?

Bandysim, Ievuže, bandysim. Nors tu supranti, kad visa gauja buvo įpratę laikyti Tarą katašuniu, todėl reiks laiko naujai draugystei užgimti. Pažiūrėsim.

3. 

Po viduvasario liūties darželyje nulinko mano mielosios rožės. Tyliosios bičiulės šiandieną neguodė manęs. Stovėjau pavargus nuo veriančios minties, išsekinta, tarsi netekus mylimo žmogaus ir nežinojau, kaip gyvensiu toliau. Nežinojau su kuo dalinsiuos šiluma ir netikėtais apkabinimais, kam dar galėsiu patikėti savo skausmą su nenusakoma vienatve.

Gaivus vėjas iš laukų atnešė tolimą šuns amsėjimą ir gerklėje, susiraitęs į žvėrišką gniutulą, prasiveržė raudos gūsis. Kaip neteisinga, kai nepakeliamai viskas trapu. Kodėl dabar, kuomet išmokome glaustis viena prie kitos, išmokome skaityti rankų judesius ir nutylėtas mintis, privalome būti atskirtos. Tai žiauru. O, Dieve, vaikams dangaus karalystė. 

Paukščių klyksmas susimaišęs su pievų žydėjimu užgožė širdies monologą ir aš pritilau…  Dar vakar jos gilios akys žvelgė į mane, o pavargęs nuo dusulio snukutis glaudėsi prie mano kojų. Iš įpročio ji stryktelėjo lodama paskui praskrendantį gandrą, o paskui ilgai gulėjo pavėsyje lėkuodama ir tarsi kalta dėl nepavykusio šuolio ir prarastų jėgų.

– Viskas gerai, Goja. Viskas gerai, pailsėk. Atsigausi, – sakiau. O saulės rezginyje užgimęs jaudulys neleido nusiraminti pačiai.