Skip to content

Lietuvos rytinė siena XX amžiuje

Vytautas BIELINIS

Visų istoriografijos aprėpiamų amžių bėgyje ši Lietuvos sienų dalis buvo labai dinamiška. Prisiminkime: Vytauto Didžiojo laikais ji ėjo netoli Možaisko, o tarpukaryje – greta Zarasų, Širvintų, Varėnos ir Druskininkų. Panašiai buvo ir pietuose, tik čia siena keitėsi ne taip dažnai. Šiame rašinyje, nepretenduojant į jo mokslinį statusą, analizuojami kai kurie procesai, susiję su rytinės ir pietrytinės sienų formavimusi po Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau, intensyvių ir lemtingų geopolitinių pokyčių Europoje laikotarpiu. Šiame žemėlapyje matome, kaip buvo „stumdomos“ Lietuvos sienos XX a. Iš viso per 1919–1920 m. buvo net 6 demarkacijos linijos ir sienos, o 1939–1940 m. rytinė keitėsi dar 2 kartus.

Visi „pastumdymai“ buvo kruvinų susirėmimų bei įnirtingų diplomatinių batalijų su Rusija arba Lenkija rezultatai. Deja, priešai buvo daug stipresni, o arbitrai – Tautų Sąjunga bei Antantės šalių Taryba – labiau buvo linkusios Lenkijos pusėn, nes matė ją kaip užkardą raudonojo maro plitimui į Vakarus. Be to, abiejų priešininkių vadai buvo apsėsti fanatiškų idėjų: Leninas – pasaulinės proletarinės revoliucijos, o Pilsudskis – milžiniškos tarpjūrio imperijos idėjos. O su fanatikais kariauti ypač sunku. Todėl galime gėrėtis mūsų protėviais, kariškiais ir politikais, kurie sugebėjo išsaugoti atgimstančią Lietuvą. Mums derėtų ne priekaištauti moderniosios Lietuvos kūrėjams dėl tikrų ar tariamų klaidų, o tęsti pradėtą jų žygį. Jau daug knygų apie tą pradėtą (ir tęsiamą) žygį parašyta, daug tyrimų istorikai atliko. Daug, bet ne viską. Vieną iš tokių įvykių, nepelnytai istoriografijoje nutylėtą, čia ir norime pristatyti.

Prieš pradėdami Antrąjį Pasaulinį karą Vokietija ir Sovietų Sąjunga susitarė pasidalinti įtakos sferas. Iš pradžių jiems reikėjo sutriuškinti abiejų nekenčiamą, bet gan stiprią ir sąjungininkų turinčią Lenkiją. 1939-09-01 ją užpuolė Vokietija, o rugsėjo 17 d. – ir Sovietų Sąjunga. Po dviejų dienų pastarosios kariuomenė jau buvo Vilniuje ir, beveik nesutikdama pasipriešinimo, „netyčia“ nužygiavo toliau nei buvo sutarta su Vokietija rugpjūčio 23 d. Reikėjo atsitraukti šiek tiek į rytus, bet negi už dyką! Ribentropas vėl atvyko į Maskvą ir grobuonys persidalino teritorijas. Lietuva, turėjusi atitekti Vokietijai, „skaudama širdimi“ (Hitlerio žodžiais) perleidžiama SSRS. Tai įvyko 1939-09-28.

Dar neišdžiūvus šios sutarties rašalui, Maskva kviečiasi lietuvius derybų dėl taikos ir savitarpio pagalbos sutarties sudarymo. Lietuviai atvyksta nedelsdami. Tiesiai į Kremlių. Rusai svetingi ir mandagūs, bet kieti kaip titnagas. Jų rankose Vilnius, tad gali kelti bet kokius reikalavimus. Posėdžiuose dažnai dalyvavo Stalinas. Derybos vyko nuo spalio 3 d vakaro iki spalio 11 d., 2 val., trimis etapais, derybos detaliai ir labai įdomiai aprašytos daugiatomės Lietuvos istorijos X tomo II dalyje. Iš tikrųjų, tą procesą tiktų vadinti Maskvos valios pristatymu imituojant derybas. Šia sutartimi numatyta Vilnių ir Vilniaus krašto dalį perduoti Lietuvai, o Lietuvoje dislokuoti 20 tūkst. SSRS karines pajėgas. Sutartis datuota 1939-10-10, o Lietuvos kariuomenė iškilmingai įžengė į Vilnių spalio 28 d.

Lietuvos siena pasistūmėjo į rytus. Lietuva atgavo sostinę, 6900 km2 teritorijos (žemėlapyje – oranžine spalva), kurioje gyveno apie 0,5 mln. žmonių, ir geležinkelio Daugpilis–Gardinas ruožą nuo sienos su Latvija iki Varėnos. Tai labai daug, bet įsileistas ir Trojos arklys – 20 tūkst. Raudonosios armijos kontingentas, o tai irgi labai daug. Tada ir gimė posakis „Vilnius mūsų, o mes rusų“. 

Vis dėlto, tada nemaža lietuvių gyvenama teritorija buvo priskirta Baltarusijai. Tai dabartinės Lietuvos rytiniai ir pietiniai pakraščiai. Šių kraštų gyventojai labai nusivylė. Per visą lenkų okupacijos laikotarpį jie patyrė daug skriaudų, Lietuva jiems buvo išsvajotoji šalis, ten broliai artojai lietuviškai šneka, ten gerokai aukštesnis kultūros ir gyvenimo lygis. Kai kurie lankydavosi Lietuvoje, nes administracinę liniją nebuvo labai sunku pereiti. Jie matė, kad Lietuvos ūkininkai jau nepjauna javų pjautuvais ir nekulia jų spragilais, o neretas ir motoriuką turi. Parduotuvėse prekių kur kas daugiau ir jos aukštesnės kokybės. Visi vaikai ten lanko mokyklas, niekas neverčia jų mokytis svetima kalba. Niekas nežemina žmogaus dėl to, kad jis yra kitos tautybės. 

Ir štai vieną okupantą keičia kitas. Kareivėliai suvargę, keistomis kepurėmis su ragu, kojos apvyniotos kažkokiais autais (sako – obmotkėmis), visada užguiti ir alkani. Politrukai vis giria savo valstybę ir kolchozus, sako, mes esame atsilikę, o jie atves mus į komunistinį rojų. Žmonės iš pradžių pasišaipydavo, nes ir anksčiau, gyvendami paribyje, šį tą žinojo, o dar daugiau sužinojo iš tų suvargusių kareivėlių. Tiesa, šiems draudė bendrauti su vietos gyventojais, bet kartais pavykdavo juos prakalbinti: ko nepadarys alkanas žmogus, tikėdamasis gauti pavalgyti! 

Toliau – daugiau. Valdžia pertvarkė administracinį paskirstymą, švietimo sistemą, konfiskavo dvarų turtą. Dviejuose iš jų įsteigė „parodomuosius“ kolūkius. NKVD akylai stebėjo gyventojus ir aiškinosi, kas yra kas. Netrukus prasidėjo areštai ir trėmimai. Per 1940 m. žiemą įvyko 2 trėmimai, neįtikę asmenys nuolat areštuojami ir vežami į lagerius. Okupantas intensyviai „valė“ užimtą teritoriją. 

Gyventojai labai sunerimo. Kas galėjo, bandė bėgti į Lietuvą, bet siena buvo saugoma vis labiau, todėl vis daugiau bėglių žūdavo, atsidurdavo lageriuose arba dingdavo be žinios.

Šviesesni protai karštligiškai ieškojo išeities. Gruodžio mėnesį buvo įsteigta konspiracinė sistema, kurios tikslas – prisijungti prie nepriklausomos Lietuvos. Apie ją plačioji visuomenė beveik nieko nežino, tuo labiau nieko nerasime archyvuose. Prisiminimuose – taip pat tik spėliojimai arba užuominos, kad kažkas tai organizavo. 

Taigi, 1939 m. pabaigoje tas kažkas Švenčionių apskrities labai lietuviškuose valsčiuose, priskirtuose Baltarusijai, organizavo gyventojų parašų rinkimą. Kiekvienam kaimui – atskiras lapas. Jame – prašymo tekstas ir to kaimo gyventojų parašai. Žmonės prašo Staliną nei daug, nei mažai – jų kraštą prijungti prie Lietuvos. Kažkas tuos lapus atneša, kažkas surenka parašus ir kažkam atiduoda. Tada žmonės dar nebuvo įpratę skųsti vienas kitą, todėl konspiracinė grandinė funkcionavo sėkmingai, ir dauguma tų parašų atsidūrė Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, o iš ten, spėjama, – ir pas visagalį Staliną. 

Tverečiaus valsčiuje parašų rinkimo vyriausiasis koordinatorius buvo Aleksandras Dundulis iš Trilusčių kaimo, tada studijavęs Vilniaus universitete, o vėliau – žymus lituanistas Jungtinėse Valstijose. Jis visus valsčiuje surinktus parašus pristatė į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Mūsų tėvas irgi buvo tos konspiracinės grandinės dalis, o vyriausias brolis Edmundas jam padėdavo. Vėliau jie teigė, kad Daugėliškio, Vidžių, Mielagėnų valsčių gyventojų parašai taip pat pasiekė Kauną. 

Adutiškio valsčiuje akciją koordinavo mokytojas daraktorius Leonas Radišonka. Mūsų šeimai jis buvo labai artimas – mokė net tris vyresniuosius vaikus, todėl dažnai ateidavo. Kadangi jis lankydavos nepriklausomoje Lietuvoje, atveždavo vaikams dovanų ir literatūros. Jis gerai žinojo kelius ir takelius per Lietuvos–Lenkijos administracinę liniją, bet prie ruso jau buvo kitaip. Gabendamas slaptą krovinį per sieną, jis žuvo… Nežinoma, koks buvo tolesnis adutiškėnų parašų likimas. L. Radišonka buvo ne vienintelė auka. Ir mūsų tėvas vargu ar būtų išsisukęs, jei ne ryžtinga Guntauninkų selsovieto pirmininko Žirgelio parama.

Apie šią akciją visuomenė nieko nežino: karas bei represijos, pareikalavę daugybės aukų, nustelbė tokius, atrodytų, mažareikšmius dalykus, ir jie neužsifiksavo tautos atmintyje. 

Netrukus po aprašyto įvyko kitas „mažareikšmis“ dalykas, jau užsifiksavęs vietos gyventojų (bet ne tautos) atmintyje. Tuo labiau – ne istoriografijoje. Bet šaltinių jau yra, tiktai tyrėjų dar neatsiranda. 

Baltarusijai priskirtų buvusios Švenčionių apskrities valsčiuose valdžia paskelbė, kad norintys persikelti į 

nepriklausomą Lietuvą gali užsirašyti. Kiekviena šeima galės išsivežti tiek daiktų, kiek tilps į vienu arkliu traukiamą vežimą, galės ir vieną karvę išsivesti. Jokių kompensacijų už paliekamą turtą nebus. Laukus privaloma palikti užsėtus, o gyvulius bei inventorių neišparduotus. Kitaip išvykti neleis. Užsirašius reikės laukti signalo, valdžia organizuos išvykimą. 

Štai taip. Valstiečiai būriavosi ir spėliojo, ką tai galėtų reikšti. Gal tai blogai užmaskuotas apiplėšimas, gal – lojalumo naujai valdžiai patikrinimas, gal užsirašiusius ne į Lietuvą, o į Sibirą išveš. O kaip gi palikti žemę, kuri valstiečiui yra pats brangiausias, tiesiog sakralinis turtas? Kas gi jų laukia Lietuvoje, kaip ten įsikurti, kai nieko neturėsi?

Tačiau svarstyta neilgai. Apsisprendimą nulėmė begalinė meilė Tėvynei ir jos idealizavimas, o iš kitos pusės – žiauri realybė: represijos, smurtas, melas, kolchozų baimė. Į buvusių valsčių raštines, kur įsikūrė specialios registravimo grupės, plūstelėjo žmonės. Nusidriekė eilės. Iš pradžių užrašinėjo visus norinčius, bet greitai – tik lietuvius, o jau užrašytus kitataučius iš sąrašų išbraukė. Valdžia labai nustebo. Atsirado agitatoriai, bandę įtikinti žmones, kad jie daro lemtingą klaidą, bet jau niekas jų nebeklausė. 

Proceso pabaigoje išaiškėjo, kad išvykti užsirašė daugiau nei 36 tūkst., 80–90 proc. gyventojų. Kraštui grėsė ištuštėjimas arba kolonistų antplūdis į dar šiltas sodybas su užsėtais laukais. Užsirašiusieji energingai ruošėsi nepaprastai kelionei: prisidžiovino maišus duonos džiūvėsių, atrinkinėjo ir pakavo daiktus, skerdė kai kuriuos gyvulius, sūdė arba rūkė mėsą, ilgino ir aukštino vežimus. Gegužę žmonės jau „sėdėjo ant maišų“. Tiesiogine prasme jie vis dėlto nesėdėjo, neapleido nei laukų, nei gyvulėlių, nes žinojo, kad būna visaip. 

Taip ir įvyko. Birželio 15 d. Lietuva buvo „išvaduota“ ir niekur važiuoti nereikėjo. Žmonės giliai atsiduso ir dar kartą įsitikino, kad sovietais niekada negalima tikėti.

Čia aprašyta gyventojų reakcija į SSRS okupaciją ir aneksiją Švenčionių apskrities dalyje, žemėlapyje dažytoje geltonai. Ta pačia spalva dažytos ir kai kurios pietryčių Lietuvos teritorijos: dalis dabartinių Šalčininkų, Varėnos ir Druskininkų rajonų. Visos jos 1940 m. buvo prijungtos prie Lietuvos, tik jau sovietinės respublikos. Reikia manyti, kad šių vietovių gyventojai įnešė savo indėlį, tik mes apie tai nežinome. Aptikome šį tą tik apie Dieveniškių ašarą (kilpą). Čia vyko procesai, labai panašūs į švenčioniškių veiksmus, tik jie prašymus Stalinui vežė į Minską. Gyventi Lietuvoje norėjo ne tik lietuviai, kurių čia buvo vos 10 proc. Šio krašto istorija labai įdomi, o Dieveniškių ašara susiformavo ne atsitiktinai. 

1940 m. spalio 1–2 d. Gardine vyko Lietuvos ir Baltarusijos sovietinių respublikų delegacijų derybos dėl sienos tarp jų nustatymo. Lietuvos delegacijai vadovavo Justas Paleckis. Jis spalio 8 d. darė pranešimą LKP(b) biure. Iš to pranešimo matyti, kad Baltarusijos delegacija pateikė žemėlapius su tiksliai išvesta siena ir visais reikalingais aprašymais bei demografiniais duomenimis. Rytinės sienos projektas, taip pat ir Dieveniškių kilpa, diskusijų nesukėlė. Diskutuota tik dėl Druskininkų ir jų apylinkių, šiek tiek – dėl Gervėčių ir Pelesos 

Tada suderinta ir Maskvos patvirtinta rytinė Lietuvos siena be pakitimų egzistuoja ir dabar, tik jau tvirta ir nebestumdoma ne tik kaip Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos siena. 

Antruoju prijungimu Lietuva susigrąžino dar 2637 km2 savo istorinės etnografinės teritorijos, kurioje tuo metu gyveno 75 400 žmonių. Mažai valstybei ir mažai tautai tai irgi daug. Žvelgdami į Lietuvos žemėlapį ir akimis užkliūdami už Tverečiaus–Didžiasalio–Adutiškio–Mielagėnų keturkampio bei labai iškalbingos Dieveniškių ašaros, prisiminkime, kokių pastangų dėka tai pasiekta.

Tačiau kad prisiminti, reikia žinoti. O juk žinome labai mažai ir vis mažėja galimybių sužinoti, nes gyvoji atmintis blėsta, o istorikai dirba su rašytiniais šaltiniais. Deja, jais irgi negalima aklai pasikliauti. Dar Petro Pirmojo laikais Rusijos užkariautuose kraštuose išimdavo archyvus, išveždavo juos į Maskvą ar Peterburgą ir pakoreguodavo kaip reikia. Sovietiniais gi laikais archyvų klastojimo ir rekonstrukcijos technologijos buvo tiesiog ištobulintos. Tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvas taip pat 1941 m. buvo išvežtas į Maskvą ir grąžintas tik po 15 metų. Nesistebėkime, jei ten ko nors nerasime arba aptiksime ką nors netikėta. Todėl dar klausimas, kiek patikima archyvinė medžiaga ir kiek nepatikimi žmonių prisiminimai. Aišku tik, kad atskirti pelus nuo grūdų abiem atvejais nebus paprasta. 

Kviečiame:

Lietuvos istorikus – savo planuose numatyti tyrimus apie Rytų Lietuvos gyventojų neginkluotas kovas už prisijungimą prie tautos kamieno;

Rytų Lietuvos kraštotyrininkus, muziejų darbuotojus bei istorikus mėgėjus – pasidalinti su mumis žiniomis, šaltiniais ar bent nuorodomis minima tema; 

visus, turinčius įdomios medžiagos – saugoti ją, o gal ir su mumis susisiekti. 

Kol kas esame trise: Vytautas Bielinis (tel. 8 652 19809), Albinas Cibulskas (tel. 8 614 75317) ir Gintautas Šapoka. Medžiagos turime jau nemažai, bet vis dar nepakankamai tokios, kuri leistų parašyti mokslinį darbą. Be to, nesame istorikai profesionalai, tad susidursime ir su metodologinėmis problemomis. Ir dar kartą be to: mums reikia paskubėti… Džiaugsimės, jei mūsų gretos pagausės ir galėsime perduoti tai, ką turime. Reikia išjudinti kalną, kuris niekaip nenori eiti prie Muchamedo.

Gerbiami rajono gyventojai, laikraščio skaitytojai, gal dar kas atsimenate 1939–1940 m. įvykius ar turite išsaugoję kokių dokumentų, tų laikų laikraščių – atsiliepkite. Paskambinkite į redakciją ar aukščiau nurodytais telefonais. Reikalingi ir žmonės, pasirengę prisidėti prie to trejeto, valančio dulkes nuo prieškario įvykių.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

1 komentaras

  1. Maybe, but the latest polls say I am more intelligent and good looking than you by far. Roz Roscoe Downs


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *