Ši istorija – ne pasaka vaikams, o reali tikrovė, kurioje kažkas pažins save, prisimins, kad be pandemijos baimės mumyse dar gyvena gailestingumas. Tikiu, Advento kuriamoje tyloje rasime jėgų ir laiko ne tik savo artimiems, bet ir mažiesiems savo draugams priglausti…

 Nuo pirmų gyvenimo akimirkų, išlikusių sąmonėje, girdžiu mamos žodžius – jam skauda… Tuomet ji kalbėjo apie nasturtos žiedlapį, kurį nuplėšus savo vaikiška ranka, mėginau klijuoti prie kojos. Ramus balsas keistai palietė mane, perėjo kaitria ugnimi per visą kūną ir dilgtelėjo širdyje, lyg adatą kažkas įdūrė. Jam skauda – skambėjo manyje ir supančioje tikrovėje, aidu palietė kiekvieną gėlės žiedlapį, varnėnų inkilus liepų žalumoje, pakraigėje tupinčius kregždžiukus, rasos lašu kaptelėjo ant nosies katinui Rainiui ir išnyko ryto žydrumoje. Nuo tada mano širdis nemoka gyventi nemeilėje.

Prieš keletą metų į laikraščio redakciją atėjęs vaikinas paprašė pagalbos: viename kieme labai kenčia pririštas šuo. Šeimininkai atvirai sako, kad jis nereikalingas, nes linksmuolis, nepiktas, vis nuvilia savo „kvailu“ elgesiu, o jiems reikia tikro sargo. Šeimininkė skundžiasi, kad skraidydamas iš džiaugsmo, jiems grįžus, vos nenumušė pačios nuo kojų, ryte inkštimu reikalauja dėmesio ir neduoda ramiai išgerti kavos. Tadas (toks vaikino vardas) pasakojo toliau, kad dabar Ogis jau pilnas blusų, ant šonų pragulos, vietoj vandens griaužia arbūzo žievę, nes šeimininkai net neprieina. Į vaikino pastabas, šuns savininkai tik nusijuokė, kad daryk pats su juo, ką nori. Nori užmušk, bet nepiktas šuo jiems nereikalingas…

Skaitytojau, negalėdama toliau ramiai klausyti pasakojimo, užsimečiau fotoaparatą ant peties ir „išrūkau“ su Tadu į gelbėjimo operaciją. 

Ogio savininkai buvo išvykę, o tvarkinga ir jauki namų aplinka tikrai nedvelkė asocialumu. Taip jautėmės laikinai, kol nepriėjome prie nederančios visumoje ir apleistos būdos. Tadas, truktelėjęs už grandinės, tiesiog vilkte išvilko – DALMANTINĄ. Dieve, iš jo buvo likę vieni kaulai ir oda, žaizdotas ir tos begaliniai liūdnos akys… Žengęs keletą žingsnių, šunelis susvirduliavo ir nuvirto. Po jo kaklu pastebėjome didelį guzą, o iš nasrų ėmė sruventi kraujas. 

Mes žinojome, kad esame privačios teritorijos pažeidėjai, tačiau supratome, neturime laiko delsti ar laukti kažko. Tadas greitai suvyniojo Ogį į pleduką ir nunešęs atsargiai paguldė savo mašinos bagažinėje. Mes skubėjome ieškoti veterinarų pagalbos. 

Artimiausioje veterinarijos tarnyboje, specialistas, atlikęs apžiūrą, konstatavo stiprų Ogio išsekimą (nuo badavimo ar ligos), pragulos ir kitokio pobūdžio žaizdos atsirado nuo netinkamos gyvūno laikymui aplinkos ir per stipriai užveržtos grandinės. 

Šuo kentėjo ir mūsų kelionė tęsėsi į Vilniaus veterinarijos klinikas. Kelionėje Tadas pasakojo apie savo šunis, išgelbėtus nuo Gyvūnų prieglaudos atmosferos, o šalia, net akių nenuleisdama nuo šeimininko, kartu važiavo jo kalė Lyra (irgi buvusi bedalė, bet dabar betarpiškai ištikima, vis pritariamai laižanti Tado skruostą). Klausydama vaikino pasakojimo, mąsčiau apie gražų dvasia jaunimą, altruistus, veržlius jaunos kartos žmones…

Vilniuje laukė neguodžianti Ogio diagnozė. Išsekimas, kraujas, pasirodęs iš žarnyno, rodė prasidėjusį vidinį kraujavimą. Gydytojai įtarė, kad Ogis gavo smūgius į pilvą ir šoną, po kurių sekė visiškas šunelio sveikatos sutrikdymas. Viskas, kas įmanoma, jau padaryta. Vilties jam išgyventi mažai.

Tadas nepasidavė. Ogio gelbėjimo operacija dar nebaigta. Suprasdamas apie sąmoningai daromą nusižengimą – iškankinto šuns vagystę, vaikinas parsivežė Ogį į namus, leido pats vitaminus, statė sistemas, kol buvusio linksmuolio dalmantino gyvybė… užgęso.

Blogų šunų nebūna, blogi būna tik šeimininkai. Sako, kad laimingiausias šuo būna elgetos, jie visada kartu ir betarpiškai atsakingi vienas už kitą. Viena kinologė Ogio šeimininkus pavadino bedvasiais padarais, kurie savo išblizgintoje aplinkoje nerado meilės sąvokos. Kada mūsų visuomenė išmoks mylėti ir būti atsakinga už mažuosius brolius?.. „Tu pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji…“, – garsaus rašytojo amžinos tiesos… Kaip paaiškinti tokius visuomenės reiškinius? Tikėjimo nebuvimas ar visiška sielos bedugnė.

Šunelis Ogis mirė laimingas. Jo galvą glostė Tado rankos ir, po katorgos metų šeimininkų namuose, jis pagaliau pasijuto mylimas toks,  koks yra ir reikalingas. Tadas, gelbėdamas šunelį, dar nežinojo, kad galutinė veterinarijos specialistų diagnozė bus tokia netikėta. Šeimininkai Ogį nunuodijo žiurknuodžiais!..

Ačiū, Tadai, kad Tu esi. Pasaulis be kilnumo seniai būtų pasmerktas ir sunaikintas. Kol jaunos širdys šviečia tokiu altruizmu, gyvenimas nepraranda savo grožio, prasmės ir tikslo.  Kalėdų pirkimų svaigulyje nepraraskime amžinos atsakomybės už tuos, kuriuos prisijaukiname. Niekada lengva ranka į savo pirkinių sąrašus, neįrašykime neatsakingai savo mažųjų brolių. Jie – ne žaislai ant Kalėdų eglutės, ne šimtą gyvybių alsuojantis kompiuterinis vaikų draugas. Mūsų meilė kuria jų pasaulį, o neapykanta – žudo. 

Skaitytojau, nemokėk gyventi nemeilėje.