Skip to content

Filosofai užauga tarp knygų

Paulius Gritėnas

Sigita TELYČĖNAITĖ

Jis savo kelią į didžiąją žiniasklaidą pradėjo „Mūsų Ignalinoje“

Skaityti Paulius pradėjo ketverių, o būdamas penkerių jau garsiai skaitė Šv. Raštą savo močiutei. Nemaža dalis jo moksleiviškų atostogų praūžė pas senelius, Didžiasalyje. Filosofija atrado vaikiną gimtajame Panevėžyje, paskendusį grėdose knygų, įdėmiai sekantį NBA komandų varžybas, draugų rate skambinantį gitara.

Po studijų Vilniaus Universitete, sekė saviraiškos galimybių paieškos, daug įdomių, dvasingų susitikimų su asmenybėmis keitė ir formavo Pauliaus pasaulėžiūrą. Dirbdamas žurnalistu, keletą metų vedė intelektualius „Santaros-Šviesos“ bendruomenės renginius, vykstančius Molėtų rajone, Alantos dvare. Santariečių bendruomenė traukė intelektualų elitą, bendrą kalbą rasdavo Algimantas Mackus ir Vytautas Kavolis, Antanas Škėma ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, Algirdas Julius Greimas ir Liūtas Mockūnas, Jonas Mekas, Bronys Raila ir kiti. Jo Ekselencija Prezidentas Valdas Adamkus – „Santaros-Šviesos“ steigėjų grupės narys, vienintelis dar likęs tarp gyvųjų. 

Paulius aktyviai įsitraukė į liberalaus jaunimo renginius Lietuvos miestuose, moderavo pokalbių laidas su filosofu Leonidu Donskiu, televizijoje dalino politinius komentarus, Nidos forume, tarptautinės šviesuolių bendruomenės susitikime, vykstančiame rašytojo Tomo Mano namelyje, kasmet Paulius GRITĖNAS tapo laukiamu svečiu. Dalinis asketiškumas ir turiningomis knygomis užpildytos erdvės sudaro jo gyvenimo kasdienybę. Knyga Pauliui lieka pagrindinė galimybė, atverianti vaizduotę ir išjudinanti kasdienėse patirtyse snūduriuojantį mąstymą.

Pauliau, esi panevėžietis, kuris pirmus žingsnius į žurnalistinį darbą padarė Ignalinoje. Kokie buvo pirmieji metai filosofui?

Filosofija yra toks mokslas, kuris nepasiūlo tau tiesioginio kelio į profesiją. Gauni puikų išsilavinimą, kritišką mąstymą, gilų žvilgsnį į pasaulį, bet ne konkretų darbą. Teko galvoti, kuo užsiimti ir žinojau tik tiek, kad noriu ramybės nuo miesto ir galimybės skaityti bei rašyti. Ignalina tam ideali vieta. Džiaugiuosi, kad pirmoji praktika žiniasklaidoje prasidėjo „Mūsų Ignalinoje“, kur redaktorius Jonas Baltakis mane priėmė kaip kalbos redaktorių ir retkarčiais vieną ar kitą straipsnelį sukurpiantį žurnalistą. Buvo tikrai įdomi patirtis matyti, kaip sudėtingomis sąlygomis, bet su dideliu entuziazmu ir atsidavimu du kartus per savaitę gimsta laikraštis. Iki šiol atsimenu Joną kaip žmogų, kuris gyvena žiniasklaida, kuriam kiekvienas naujas laikraščio numeris kaip į pasaulį paleidžiamas vaikas. Galbūt mūsų amžius, pažiūros, pasaulio supratimas skirtingi, bet jis man parodė ką reiškia gyventi žiniasklaida ir mylėti dažnai sudėtingą, žmonių neįvertinamą, priešus ir kritikus sukuriantį savo darbą. Tai man padėjo vėlesniuose darbuose.

Paskui sekė žinomi respublikiniai dienraščiai. Kaip keitėsi darbo specifika?

Taip, metus dirbau užsienio naujienų korespondentu „Lietuvos Ryte“, o vėliau Rimvydo Valatkos kvietimu perėjau į 15min redakciją. Darbas regioniniame laikraštyje ir didelėje miesto redakcijoje sunkiai sulyginami dalykai. Juolab, kad ir mano pareigos buvo visai kitos. Tapau nuolat rašančiu korespondentu ir nuolat savo nuomonę pateikiančiu apžvalgininku. Visų pirma, darbas naujienų portale reikalauja viso paros laiko. Esi pririštas prie nesustabdomo naujienų srauto, jauti nuolatinę atsakomybę informuoti, dirbi konvejeriu. Turi nuolat reaguoti, nuolat šokinėti nuo temos prie temos. Regioniniame laikraštyje ir regionuose apskritai žmonės turi prabangą gyventi lėtojo laiko sąlygomis. Įdėti bent dalelę širdies į straipsnį, įvykį, pokalbį. Šito labai trūksta dabartinei žiniasklaidai apskritai.

Kokios komandiruotės į užsienį labiausiai įsiminė?

Turbūt labiausiai įsiminė kelionė į Argentiną, susitikti su liepos 6-ąją himną tradiciškai giedančiais vietinės lietuvių diasporos nariais. Apie galimybę kelionei sužinojau tik likus kelioms dienoms. Teko skubiai susikrauti daiktus ir leistis į du trečdalius paros trunkančią kelionę su keliais persėdimais. Atsidūriau Argentinoje, milijoninėse Buenos Airėse be jokio aiškaus plano, nemokėdamas ispanų kalbos ir nežinodamas, kur tiksliai nakvosiu. Bet pakankamai greitai susiorganizavau viską ko reikia, labai padėjo ir vietos lietuviai, kurie jaučia didelę nostalgiją tėvynei. Su jų pagalba pavyko netgi pasiųsti tiesioginį sveikinimą LRT eteryje Dainų šventės metu. Buvo beprotiška, įtempta ir varginanti, bet labai daug įspūdžių davusi kelionė, kuri išmokė dirbti ekstremaliomis sąlygomis, kai reikia Argentinos miestelyje susirasti mobilų interneto ryšį, nufilmuoti, suredaguoti ir per valandą paruošti prisijungimą į Lietuvą, kartu paskubomis kurpiant tris ar keturis straipsnius savai redakcijai. Kaip sako argentiniečiai: loco! (beprotybė)

Televizijos laidų kūrimas, renginių moderavimas buvo saviraiškai?

Šiuolaikinis žurnalistas turi būti visų galų meistru. Gal tiksliau, visų medijų ir platformų meistru. Niekada nemaniau, kad galėčiau sėsti prieš kamerą ir nedrebėdamas tiesioginiame eteryje kalbinti pašnekovus, bet teko persilaužti ir išmokti visko. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti pokalbių ciklą „Apie ką negalima kalbėti“, kuriame kalbėjausi ir su prezidente Daliau Grybauskaite, ir su britų politologu Edwardu Lucasu, prof. Vytautu Landsbergiu, Ohajo universiteto prof. Algiu Mickūnu, ir daugybe įdomių žmonių. Tai buvo puiki patirtis, kuri mane pavertė universalesniu žurnalistu ir bendrai geresniu žmogumi, mokančiu klausytis ir užduoti prasmingus klausimus.

Kada pasirodys Tavo pirmoji knyga?

Knygos klausimas man kaip koks akmuo ant krūtinės. Turėjau jau nemažai galimybių išleisti vienokią ar kitokią knygą, turėjau netgi susitarimą su leidykla, bet vis atidedu. Labai noriu, kad knyga atsirastų kaip nuoseklus mano minčių tęsinys ir nebūtų tiesiog per prievartą parašytas komerciškai sėkmingas leidinys. Labai tikiuosi, kad dabartinis darbas Vilniaus universitete padės ateiti prie pirmosios knygos formato, kuris suvienytų ir mano meilę filosofijai, ir pasakytų svarbius dalykus, kurie būtų suprantami platesniam ratui žmonių. Pasistengsiu neužtrukti.

Pabaigai: perduodu linkėjimus visiems „Mūsų Ignalinos“ skaitytojams ir visiems ignaliniečiams. Labai myliu jūsų kraštą ir bent porą kartų per metus pasistengiu apsilankyti. Linkiu daugiau taikos, susitarimo ir bendrų darbų, kurie išsaugotų tai, kas Ignalinoje gražu ir kas traukia čia sugrįžti iš bet kurio pasaulio taško.

Nuotraukos iš asmeninio P. Gritėno albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!