Skip to content

Nepelnytai paniekinta drebulė

Dr. Bronius ŠABLEVIČIUS

„Tiek tos mantos, kiek iš epušės lentos“. „Įsižiūrėjo, kaip velnias į epušę…“ Kiti mūsų medžiai nenusipelnė tokių negražių patarlių ir negerų prietarų, tik drebulė. Pasak legendos, Judas, išdavęs Kristų okupantams romėnams, sąžinės graužiamas, pasikorė ant drebulės, mat kiti medžiai, priėjus Judui, pakeldavo šakas ir jis negalėjo jų pasiekti. Tik drebulė nepakėlė žemutinių šakų. Nuo to karto ji liko „minkštos širdies“, kuri, neilgai pagyvenus, ir visai sugenda… 

Baltų genčių mitologijoje drebulė, deja, taip pat „išdavikų medis“. Būtent Drebulė, Eglės dukra, išdavė savo tėvo – žmogaus-žalčio – vardą giminės vyrams, kurie jį užkapojo dalgiais. Istorikai mano, kad Drebulės išdavystė – tai moterų valdžios praradimo simbolinė pradžia, pradėjus irti atskirų genčių bendruomenėms. Nuo to laiko prasidėjo moters įvaizdžio menkinimas, jos reikšmės  žeminimas, gentyse įsigalėjo vyrų viršenybė. Vyrų svarba išaugo iki to, kad jie „suprato“ moteris esant svarbiausia pagunda į nuodėmes… Taigi, naujų tradicijų ir prietarų įtakoje moteris, už „bausmę“ paverčiama menkaverčiu medžiu.

Ar ne iš tos tolimos senovės yra atėję ir iki XX a. gyvavę niūrūs prietarai apie drebulės medį? Įdomu, kad ant drebulinių malkų laužų viduramžiais degindavo eretikus. Statant namą, jo kampuose įkaldavo drebulinius kuolelius blogosioms dvasioms atbaidyti. Pirktą arklį ar sergančią karvę vesdavo per drebulės šakas, suklotas ant žemės – kad raganos gyvulių nekliudytų. Ligonį sodindavo ant šviežio drebulės kelmo, kad „raganos medis“ žmogaus ligą sau pasiimtų.

Lietuvoje drebulė gana dažna, įprasta. Bet rytinėje, pietinėje dalyse ir pajūryje jų gerokai mažiau. Geriausia drebulėms augti – Vidurio Lietuvos žemumose. Pasaulyje drebulės išplitusios milžiniško ploto areale: nuo Ispanijos iki Kamčiatkos ir Japonijos, apima dalį Kinijos. Pasitaiko Graikijoje, Turkijoje ir net Islandijos saloje, kur jos įstengia išaugti tiktai krūmeliais. Jei legenda apie Judą teisinga, vadinasi, drebulės augo ir Palestinos krašte, bet dabar nebeliko. Sunku jas įsivaizduoti tenykštėse sausose akmenuotose pusdykumėse, kur tik avių ir ožkų bandos išgyvena. Kas žino, kur tiesa, juk legenda kalba apie 2000 metų senumo įvykius.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje