Skip to content

Nepelnytai paniekinta drebulė

Dr. Bronius ŠABLEVIČIUS

Drebulė iš tiesų skiriasi nuo kitų medžių. Originalios savybės matyti žieduose, lapuose, žievėje, medienoje ir net kelmuose. Jų atžalos per vasarą išsistiebia iki 2 m ir kiti mūsų medžiai jų pavyti negali. Užtat drebulės išrankios, joms reikia derlingos ir drėgnos žemės ir nenoriai gyvena su pušimis. Auga sparčiai, nes amžius trumpas, reikia skubėti. Tačiau kirtimų užmirštos ir neliečiamos jos žaliuoja 100 ar net 140 metų. Aukščiausia Lietuvos drebulė išaugo Pakruojo r. – 33,5 m. O jai tik apie 75 metus. Vienas iš pačių galingiausių drebulių Lietuvoje vis dar galima matyti Biržų girioje. Estijos rekordininkė siekia 39, Latvijos – 40,5 m aukščio. Lenkijoje, Bieloviežo girioje, kur žemė ypač trąši, stiebiasi  41 m. drebulės. Didžiagirio ar Tverečiaus miškuose tebėra įspūdingų apie 2,40 m apimties drebulių. Ačiū visiems, kurie jas užmiršo, todėl vešliai žaliuoja…

Drebulinė mediena minkšta, lengva. Degtukai – visi iš drebulės išskaldyti. Įdomu, kad nuvirtusi ant žemės drebulė prisigeria drėgmės, pūva, bet keista, kad jos skiedromis dengiami stogai. Pasirodo, sausai išdžiūvusi drebulės mediena tvirta ir kieta. Jei vanduo įsigeria į lenteles, netrukus išdžiūna ir toliau saugo namus nuo lietaus.

Kartą lankiausi Onegos ežero Kižų saloje, kur etnografiniame muziejuje stovi senovinė daugiabokštė cerkvė. Jos kupolai padengti ąžuolo lapų formos drebulinėmis lentelėmis. Jų reikėjo prikalti per 22 000. Stebėjomės: tai milžiniškas darbas, juk greit jį teks kartoti. Bet sužinojom, kad kupolų danga išsilaiko 15 ir daugiau metų. 

Kodėl drebulė šlama ir virpa kitaip, nei kiti medžiai? Jos lapai dideli ir sunkūs plonų kotelių atžvilgiu. Lapai laisvai kabo, lyg dirbtinai sukabinti, o jų didelį paviršių lengvai pajudina net silpnas vėjelis. Kyla virpėjimas, lapai trinasi tarpusavy, šiurena vienas į kitą ir miške girdėti kaip metališkai šlama ir barška drebulių viršūnės. Rudenį drebulės vėl nustebina, šiuokart – nežemišku grožiu. Po šalnų stojus ramiems orams, drebulės nušvinta ryškiausiu geltoniu, o kitos drebulių grupės suliepsnoja švytinčiu raudonumu arba skaisčiai rožine spalva. Pasakiškai atrodo dangaus mėlynės fone ar tarp tamsių eglių! Net gražuoliai klevai galėtų pavydėti. 

Tačiau minkštaširdes drebules anksti užpuola negandos. Vos sulaukus 40–60 metų, jas apninka grybinė liga – šerdies puvinys, nuo kurio balta mediena genda, ruduoja. Antra drebulių bėda – jas apkimba pintys (kempinės) – kietoji ir drebulinė. Jos abi greit skverbiasi į medžio šerdį ir ji sutręšta. Neįsigilinus galima galvoti, kad drebulės užima vertingesnių medžių vietas. Nenuostabu, kad miškininkai drebules pavadina „miško piktžolėmis“. 

Bet gamta į drebules turi kitokį požiūrį ir tvarkosi kitaip, nei žmonės. Visam gamtos kompleksui, kuris vadinasi miško ekosistema, drebulės labai reikalingos ir svarbios. Įėjus į lapuočių ar eglių mišką su drebulėmis, galima įsitikinti, ką reiškia gyvosios gamtos įvairovė. Tokiame miške itin gausu ir augalijos, ir gyvūnijos, ir grybų margumo. Nebegyvus drebulių kamienus apkibę samanos, kerpės, kempinės ir kepurėtieji grybai. Ant drebulių virtuolių išauga apie 100 rūšių grybų – daugiau, nei ant kitų medžių. Po bepūvančia drėgna žieve savo namelius įsitaiso retų rūšių vabalėliai, sraigės. Visa ši „smulkmė“ sutartinai dirba ir greitina medienos sugrįžimą į žemę: net storiausias virtuolis medis pavirsta trąša kitoms medžių ir žolynų kartoms. 

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje