Skip to content

Apie dorus ir nedorus prekybininkus

Pasaulis pilnas skausmo, netekčių ir baimės. Tai – ne kompiuterinių žaidimų siužetai, o mūsų realybė, kurioje gyvename. Liaukimės postringauti apie nepažeidžiamumą, tos minties atsisakė visi, persirgusieji COVID-19. 

Šios dienos tema daug senesnė nei virusas ir naikinanti ne ką mažiau. Klasikinio nuopolio būdai, dvasinis purvas ir moralės nebuvimas – nemaloni aktualija švenčių išvakarėse.

Prieš keletą mėnesių į redakciją skambino daugiavaikės šeimos motina, kuri kaltino pardavėjas, duodančias jos vyrui alkoholį „į skolą“. Suprantama, kad kalba ėjo ne apie rajono centro parduotuves, o kaimą. Svarstydami – vienas skundas dar ne diagnozė, ramiai domėjomės situacija įvairiuose bažnytkaimių kampeliuose. Tokios nuosavo kromelio taisyklės nėra visuotinis prekybos provincijoje reiškinys, bet egzistuoja. Kartais išimtys sudaromos „geriems pažįstamiems“, išrinktiesiems, girtuoklystės liūne skęstantiems piliečiams. Degtinė, alus duodami į skolą, o paskui pretenzijos reiškiamos, atėjusiems į parduotuvę pirkinių šeimos nariams. Egzistuoja skolininkų sąrašai, kuriuose ne stokojantiems geraširdiškumo geros valios gestas rodomas, o sutvirtinamos alkoholizmo grandinės. Prisipažįstu, labai atgrasu rašyti tema, kurioje šitiek sužalotų ir pražuvusių gyvenimų, ligotų, pamėlynavusių ir svirduliuojančių žmogystų, savanoriškai, tarsi užburtu ratu keliaujančių, dažniausia – į mirties nasrus. Bet kažkam jie artimieji – broliai, tėvai, sūnūs, vyrai… Jie kažkada teikė džiaugsmą.

Šiuo konkrečiu atveju parduotuvės administracijos atstovai dievagojosi prekybininkių padorumu, apeliavo į sudėtingą visuotinio karantino situaciją, o kontrolę esą vykdo tik nuotoliniu būdu. Siūlymas kreiptis į apylinkės inspektorius priverčia nusišypsoti, nes rodo konkrečių asmenų pasimetimą laike, nekompetenciją, gerai, kad dar ne valstybės santvarkoje paklydo… Kiek metų jau neegzistuoja apylinkės inspektorių pareigybės Lietuvoje?.. 

Bet egzistuoja alkoholizmas ir socialinė šeimos tragedijų tolerancija. Įsigalėję alkoholio pardavimų ribojimai tampa juokingais, kol atskiri asmenys, privalantys laikytis tų įstatymų, savivaliauja, nesąžiningai apeina reikalavimus, „alkstantiems“ sudaro visas sąlygas „bujoti“. Legaliomis ir nelegaliomis formomis į parduotuvių kasas vis dar keliauja šeimų socialinių išmokų, pačių uždarbių, motinų neįgalumo pinigai. Kiek stipriai išgėrusių ir net visai girtų asmenų tokiose parduotuvėse negauna norimo butelio? Vienetai. Neskelbsiu vardų ir pavardžių nusidedančių prekybininkų ir eilės skundų autorių (visi jie redakcijai žinomi), tai policijos reikalas, kuri dabar apkrauta baisia pandemijos valdymo ir kontrolės našta. Ar prie kiekvieno kampo įmanoma pastatyti po pareigūną?.. Ne. Tiesiog reikia kiekvienam prekybininkui prisiminti moralę ir sąžinę, be kurių neįmanoma ramaus gyvenimo tėkmė.

Prieš daugelį metų Dysnos parduotuvėje dirbo visam kraštui pažįstamas pardavėjas Adolfas (vietinių vadinamas Adoliumi) Laurutėnas. Jis kuo galėdavo padėdavo stokojantiems, bet niekada nedalino „velnio lašų“ skolon, nesimėgavo motinų ašaromis, netoleravo nedarnos ir girtuoklysčių. Pats, būdamas prekybininku, nugyveno garbingą gyvenimą, užaugino puikias atžalas, kurioms neteko rausti ar gėdytis tėvo poelgių. Iš šio sektino pavyzdžio linkiu išminties semtis visoms, kartais suklumpančioms, pardavėjoms. Kiekviena profesija – garbinga, todėl savo neatsakingu elgesiu nemenkinkite sąžiningų kolegų reputacijos… O policijos įsikišimas – kraštutinė priemonė, bet kokioje sitacijoje paveiki, jei teisybei įrodyti nelieka pasirinkimo. Tikiu, kad sąmoningumas nugalės, nepalikęs vietos trumpalaikiam pasipelnymui ir skurdžiam dvasiniam aplinkos matymui, o žmones, kurių nevardinu, neleis savo sieloms pražūti. 

Ateina Šv. Kalėdos, tegul vyksta gailestingumo stebuklas.

DELFI nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje