Manau, didelį susidomėjimą skaitytojams sukėlė mano straipsnis „Kas greičiau sunaikins miškus – kenkėjai ar žmogus“, paskelbtas MI  lapkričio 27 d. numeryje ir atkartotas ,,Lietuvos ryto“ gruodžio 5 d. dienraštyje bei interneto svetainėje lrytas.lt. Peržiūrėjęs skaitytojų komentarus, kilo daug papildomų minčių. Suprantama,  daugiausia komentarų buvo  skirta pritarimui, kad reikia stabdyti miškų masinius kirtimus, kurie neduoda tiek naudos, kiek padaro žalos mūsų valstybei. Pasak  prezidento G. Nausėdos, turime judėti link gerovės vizijos įgyvendinimo, o miškai – neįkainojamas valstybės turtas, nacionalinė vertybė (nemažiau vertingesnė, negu viena poetė). Šįkart apie įdomesnius kritinius  komentarus.  

Perskaitęs mano straipsnį, vienas komentatorius įvardino mane „apsirūkusiu žolės“. Jam, matyt, tikrai „kietam“ medkirčiui galiu pridurti, kad nesu rūkęs nei cigarečių, nei jokios žolės gyvenime. Tiesa, kai buvau kokių penkerių, pabandžiau užtraukti keletą tėvo nuorūkų, bet supratau, kad tai ne saldainiai. Daugiau niekas, niekada, nei už jokius pinigus neįsiūlė man jokių rūkalų. 

Kitas komentatorius, matyt, tikrai rimtas miškininkas, bando įtikinti, kad visa 2021 m. mediena, kiek supratau, bus perdirbta Lietuvoje, įvardino ir kelias įmones. Pateikiami perdirbamų įmonių medienos poreikiai, bet sunku patikėti, kad bus perdirbama net keli milijonai kubinių metrų žaliavos. Matyti, kad, vis dėto, nemaža dalis žaliavinės medienos iškeliaus į užsienio šalis, taip pat ir į švedų IKEA. Beje, įsiminė labai trumpas, lakoniškas komentaras – „kenIKĖJAi“. 

Kažkuris mane sarkastiškai pavadino „atsirado antras A. Gaidamavičius…“ Vienas iš komentatorių, tik neaišku – ar miškininkas, ar medžiotojas – pasipiktino mano siūlomai idėjai, kad tvarkant miškus kompleksiškai gal tikslinga būtų vykdyti ir komercinę sportinę medžioklę. Matyt nėra girdėjęs, kad be komercinės yra ir sportinė netradicinė medžioklė su plėšriaisiais paukščiais (kilniaisiais ereliais, sakalais, vanagais, net ir didžiaisiais apuokais). O dar kai kuriose šalyse populiari medžioklė ir su lankais. Mano straipsnio tikslas – ne pamokyti miškininkus, kaip ūkininkauti, o kad į mišką reikia žiūrėti ekonominiu požiūriu ir kompleksiškai (dabar daug kalbama apie žiedinę ekonomiką) eksploatuoti  įvairias teikiamas gėrybes, o ne visą verslą „daryti“ vien tik parduodant medieną. Siūliau, kokiais papildomais verslais urėdijoms galima užsiimti jų valdomuose miškuose. Išvardinau, kokia, mano nuomone, papildoma veikla galima užsiimti, tad šįkart apie tai, ko nepaminėjau. 

Tai įvairių lentų pjovimas ir džiovinimas vakuuminėje džiovykloje, įvairių inkilų uoksiniams sparnuočiams, šikšnosparniams, kamanėms (beje, tai labai paklausi prekė eksportui) gamyba. Prisimenu, kai teko dirbti Nidoje ir bičiuliaujantis su aplinkos apsaugos inspektoriumi R. Drungilu, jo svetainės viduryje stovėjo mini baras iš kelmo. Pasiteiravus, kiek jis kainuoja, atsakė, kad ne vienas interesantas siūlė 500 tikrų sovietinių rublių (tais laikais tai 4–5 atlyginimai). Apvirinus druskos tirpale ir išdžiovinus, dar ir nupoliravus, ko gero, ir šiais laikais būtų paklausus produktas. Iš karnienos, balanų, vytelių gal būtų galima ir  įvairiausių tautodailės dirbinių prigaminti (organizuoti jų gamybą) ir pan. 

Organizuojant kultūringą stovyklavimą prie girininkijų, jaunimą, tikriausiai, sudomintų miško gėrybių iš medžio archajiška anglies gavimo technologija, deguto gamybos iš beržo edukacinės programos ir pan. Kai regionuose, nutolusiuose nuo pagrindinių didmiesčių, klesti bedarbystė, urėdijos galėtų sukurti keletą  dešimčių ar net daugiau darbo vietų. Dabar likusiose urėdijose su keletu darbuotojų praktiškai neliko eiguvų, kur eiguliai žinojo kiekvieną medį, žvėrių, paukščių buveines. Visa tai dabar nuasmeninta. Kažkas pasodino, kažkas prižiūrėjo, iš kažin kur atvykę nukirto, kažkam realizavo už plačiajai visuomenei nežinomą kainą. Kai miškai kertami plynai, nebelieka vietos vilkams, lūšims (tada jie migruoja į sodybvietes pjauti naminių gyvulių), kurtiniams, plėšriesiems paukščiams ir rudosioms meškoms, kurios vis dažniau užklysta iš svetur į mūsų miškus. Tik laiko klausimas, kai jos taps nuolatiniais gyventojais. Bet ar bus brandžių miškų jų gyvenimui – klausimas. 

Ko dar nepaminėjau praeitam straipsnyje? Miškų masinis kirtimas prisideda prie mūsų upių vandens lygio žemėjimo. Pastaraisiais metais vis dažniau kartojasi hidrologinės sausros, o šiemet ypatingai. Jeigu mokėtume įvertinti pinigine išraiška miško naudą klimato kaitai (CO2 asimiliacijai, krašto hidrologinei būklei, bioįvairovei bei rekreacinius išteklius žmonių sveikatai ir poilsiui), ko gero, iškirstos medienos vertė neprilygtų. Ne veltui kai kurios šalys pasiruošusios mokėti Brazilijai už tai, kad nenaikintų Amazonės miškų (vien šiemet  Amazonės miškų plotas sumažėjo daugiau nei 11 000 km2). Visos kultūringos šalys stengiasi savo išteklius tausoti, o mes atvirkščiai. Racionaliausia būtų medienos iškirsti tiek, kiek reikia savo šalies poreikiams tenkinti. Nereikėtų galvoti, kad esu nusistatęs prieš miškininkus. Man teko kontaktuoti ir pažinoti  ne vieną miškininką, kurie miškus vertino ne tik per iškirstų medienos kubinių metrų ir kietmetrių prizmę,  bet ir jų reikšmę visai krašto ekosistemai. Tai buvęs Miškų ministras Rimantas Klimas, mūsų buvę urėdai Edmundas Kapturauskas ir Alfredas Aškelėnas. Noriu pažymėti iškeliavusius Anapilin girininkus. Tai Kaltanėnų – V. Igaunį, Palūšės – A. Čekuolį, Daunorių – St. Židonį, eigulį V. Kriugiškį iš Varniškių.  Žaviuosi J. Barzdėnu, kuris ne tik geras miškų specialistas, bet ir puikus gamtos žinovas, fotografas (galėčiau pasigirti, kad tai vienas gabiausių iš mano buvusių mokinių, kuris mokėsi Mielagėnuose ir, jau mokiniu būdamas, pradėjo mokslinę tiriamąją veiklą (tyrė apylinkės kurapkų populiacijų būklę), jis ir knygų autorius apie Labanoro girios gyvūniją ir augaliją. Nežinau, koks dabartinis jaunųjų miškininkų kartos požiūris į miškus, bet, manau, kad jie daugiau orientuotas suprasti, kad miškai – tai ne vien mediena. Tikras miškininkas, manau, turi būti ne tik savo srities geras specialistas, bet ir didelis svajotojas. 

Dar mane stebina valdžios nuostata (nežinau kaip miškininkai apie tai mąsto), kad nuosavose miškuose negalima kurti sodybviečių. Tai Seime buvo siūlęs mano studijų kolega, nepriklausomybės Akto signataras Jonas Šimėnas, bet tam nebuvo pritarta.  Matyt galvojama, kad miškuose įsikurs įvairūs stambūs vertelgos, korupcijos ir kriminalinio pasaulio atstovai, kurie kažką miškuose užsiims draudžiama veikla: narkotikų gamyba ir platinimu, ginklais, naminukės varymu ir pan). Pas mus įprasta drausti ir bausti ir to niekaip nepavyksta išgyvendinti. „Valdžiažmogiai“ vis dar nepasitiki savo šalies piliečiais ir jų blaiviu, sveiku protu.

Algimanto AMBROZOS nuotr.