Skip to content

Mokė mylėti Dievą ir Tėvynę

Sigita TELYČĖNAITĖ

Vyresni Ceikinių gyventojai dar atsimena kunigą Karolį Garucką, nuo kurio mirties šiemet suėjo jau 41-eri metai. Jo veikla, gyvam esant, nepateko nei į pasaulinę spaudą, nei į televizijos naujienas. Paminėtas tik keliuose Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numeriuose ir išeivijos spaudoje, daugiausia JAV.

O vis tik jis buvo labai žinomas visoje Lietuvoje ir užsienyje, ypač „gerai pažįstamas“ Religinių reikalų tarybos įgaliotiniams ir KGB. Dėl kunigo K. Garucko nemažai bėdų turėjo ir vyskupijos valdytojai. Išskyrus paskutinę jo darbovietę Ceikiniuose, iš kur jis labai užsispyręs atsisakė išsikraustyti. Valdžia visur jo neapkentė. Mėtė iš vienos mažos užkampio vietelės į kitą dar mažesnę, norėdama izoliuoti nuo platesnės visuomenės. Ten, kur jis padirbėjo, ilgėliau pagyveno, it magnetas traukė žmones – jį susirasdavo, juo pasitikėjo, kunigas buvo mylimas parapijiečių. Žmonės pas K. Garucką plaukė iš visų Lietuvos kampelių. Žmonių paprastai jis buvo vadinamas „Tėveliu“.

„Esame įpratę didelių žmonių ieškoti knygose, toli Prancūzijoje ar Italijoje, bet dažnai nepastebime, kad tie didieji žmonės čia pat, tarp mūsų, su mumis kalbasi, dirba, su mumis kuria Tautos ateitį. Vienas iš tų didelių, neužmirštamų žmonių buvo ir tebėra tėvas Karolis. Kas jis buvo? “ – 1980 m. balandį Ceikiniuose, minint kun. K. Garucko mirties metines, kalbėjo LKB kronikos redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius. 

Karolio vaikystė

Karolis Garuckas gimė 1908 m. gegužės 1 d., Užkalnių kaime, Ramygalos parapijoje, Panevėžio apskrityje. Tėveliai: Ignas Garuckas ir Rozalija Šaparnytė-Garuckienė. Žemės turėjo apie 10 ha. Tėvas mirė anksti, 1912 m., palikdamas mamytei keturis mažus vaikus – Joną 9 metų, Apoloniją 7, Karolį – 4 ir Petrą – 2 metukų. Sesutė mirė, o visi trys berniukai išaugo.

Mama buvo labai pamaldi. Vakarais visi kalbėdavome poterius, o spalį ir rožančių. Mama sakydavo nedraugauti su blogais vaikais ir jei kas užgauna, ar pats netyčia susižeidi, tai reikia sukalbėti už dūšeles „Amžinąjį atilsį“.

Kartą aš, Petras, buvau užpykęs ant Karoliuko, neprisimenu už ką, bet pradėjau jį mušti. Kiek kartų jam šėriau, tiek kartų jis sako: „Amžiną atilsį“. Susigėdau ir pagalvojau, koks esu negeras – aš jį šeriu, o jis aukoja mano mušimą už mirusius… nuo to laiko nei savo broliukų nemušdavau, nei kitų. Užaugau, pasenau, o tas prisiminimas man įstrigo iki mirties.

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsidarė mokyklos. Iš sakyklų kunigai pradėjo raginti žmones leisti vaikus į mokyklą. Mūsų mama 1921 m. leido Karolį į Ramygalos progimnaziją. Tuomet jis jau buvo baigęs Barklainių pradžios mokyklą.

Besimokydamas progimnazijoje ir parvažiavęs namo, visada padėdavo mamai dirbti: sodino, ravėjo daržus, visų darbų nebijojo. Labai mylėjo gėles. Jo darželis už visų kaimo mergaičių buvo gražesnis. Dažnai, prisiskynęs gėlių, važiuodavo Ramygalos bažnyčios altoriaus puošti.

Besimokydamas progimnazijoje, vienerius metus sirgo. Gydytojai patarė mamai metus neleisti mokytis, nes buvo labai kraujas nusilpęs. Mokyklą baigė 1926–1927 mokslo metais. Padavė prašymą į Panevėžio mokytojų seminariją ir sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus. Karoliui labai sekėsi matematika: algebra ir geometrija. Kurso draugai ateidavo pas jį mokytis.

Mokytojų seminarijoje Karolis priklausė ateitininkų organizacijai, važinėdavo į kitas gimnazijas, draugavo su garbingu tuo metu Panevėžyje gyvenusiu garsiu pamokslininku kun. Alfonsu Lipniūnu.

Baigęs mokytojų seminariją, jis vasarą, užsidaręs klėtelėje, mokėsi lotynų kalbos, nes norėjo studijuoti kunigų seminarijoje. Bet turbūt dėl lotynų kalbos prasto žinojimo nepateko… Tada išvažiavo pas jėzuitus į Pagryžuvį, o po keleto metų Karolis buvo išsiųstas į Vokietiją. Ten 1935–1938 m. studijavo filosofiją Pulache prie Miuncheno, 1938–1941 m. teologiją Valkenburge (Olandija), 1941 m. įšventintas į kunigus.

Iš Vokietijos ir Olandijos visą laiką siųsdavo sergančiai mamytei graudžius laiškus, kuriuos, prie jos lovos, aš garsiai perskaitydavau. Abu su mama nusišluostydavom ašaras ir būdavome patenkinti gavę. Tuos laiškus išsaugojau, nors ne visus. Maniau, tegul mūsų vaikai pasiskaitys ir žinos, kaip Karolis mylėjo mamą. Dievo žodžiu stiprino ją ligoje. Grįžęs į Lietuvą, 1942 m. primicijas laikė Ėriškiuose, kur palaidota mūsų mamytė.

Lietuvoje paskirtas Kauno gimnazijos kapelionu. Kai pasibaigė karas ir Lietuva buvo prijungta prie SSRS, užgulė bėdos, rūpesčiai ir ašaros. Vienus trėmė į Sibirą su mažais vaikais, besislapstančius gaudė, sušaudydavo. Brolį Joną ištrėmė su šeima, dideli rūpesčiai užgulė ir Karolį.

Iš Karolio Garucko dienoraščio

„Prisimenu ir aš Vilniuje Šv. Jono bažnyčią, pilnutėlę vien tik jaunimo, Bažnyčios persekiojimo metais“, – rašė kun. K. Garuckas SJ. – 1945 m. per rekolekcijas išdalinome 1800 komunijų. Būdavo, įlipi pamokslą sakyti, pamatai visų spindinčius veidus. Visi ištroškę laukia kunigo žodžių ir minčių, netrukus, žiūrėk, daugelio prasiveria net burna, kad tik kiekvieną mintį sugautų, vienas kitas, žiūrėk, traukia bloknotėlį pamokslo mintims ar citatai užsirašyti. Ir kaip tada būdavo lengva kalbėti Šv. Jono ar Aušros Vartuose, arba Kalvarijas belankant. Jaunimas tave įkvėpdavo, o tos mintys nuo kunigo, kaip nuo kokio veidrodžio vėl į juos pačius sugrįždavo…“

Arkivyskupas Mečislovas Reinys į pamainą didelį autoritetą turėjusiems katalikų dvasininkams Alfonsui Lipniūnui, Antanui Šeškevičiui paskyrė kun. K. Garucką, visapusiškai tinkantį akademinio jaunimo sielovadai. Deja, ši tarnystė buvo labai trumpa. 1948 m. Šv. Jonų bažnyčia uždaryta. Su Vilniumi atsisveikinta. O su likusiais bičiuliais – universiteto profesoriais, buvusiu Panevėžio mokytojų seminarijos direktoriumi, kalbininku Juozu Balčikoniu ir bendramoksliu, klasikinės literatūros tyrinėtoju Jurgiu Lebedžiu – susitarta, kad ir kas būtų, laikytis tautos dvasios minties.“

Blaškymai

Reškutėnai, paskui Kabeliai, Vilniaus arkivyskupijos pietinės dalies užkampis. XX a. pradžioje statyta medinė bažnytėlė, dzūkuojantys kaimiečiai, vaikai smalsiomis akelėmis. Tačiau… Kokios sąlygos buvo ten, tėvas Karolis aprašė 1972 m., pradėjus leisti LKB kroniką: „Valdžia vargino visokiais būdais, liepdama kuo greičiau išsikraustyti iš buto. Klebonijos palangėje įsteigė fermą. Kartą, man nesant namie, išlaužė prieangio duris… Kitą kartą Kabelių mokyklos direktorius G. J. išlaužė klebonijos langus net su rėmais.“

1958 m. pavasarį iš Kabelių kėlė į Dūkštą, 1960 m. – iš Dūkšto į Palūšę, 1961 m. – į Paringį ir tuo atėmė kunigystės teisę. 

Kun. K. Garuckas dėjo daug pastangų dėl tremtinių vyskupų J. Steponavičiaus ir V. Sladkevičiaus sugrąžinimo į pareigas. Artimą bičiulystę dvasininkai išsaugojo visą gyvenimą – rašydavo laiškus, dalindavosi išgyvenimais.

Pagaliau, po daugelio blaškymų, iš Adutiškio, kur buvo altaristo teisėmis, kun. K. Garuckas 1963 m. atkeltas į mažutę parapiją Ceikiniuose, čia paskirtas klebonu. Tačiau ir čia vyko smarkios kovos už tikinčiųjų teises. 1965 m. buvo uždrausta įsivesti elektrą į bažnyčią, atjungta trifazė srovė, kad neveiktų vargonai. Rajono valdžia tais pačiais metais nuvertė Ceikiniuose mūrinį kryžių, kun. Karolį Garucką nubaudė už supuvusių beržų nukirtimą kapinėse. Petrinių šventėje kolūkio pirmininkas visaip plūdo kleboną, vadino jį banditu, kurį reikia sušaudyti…

Kovos dvasia neleido kun. K. Garuckui pasiduoti, susitaikyti, skatino teisumu uždegti žmonių širdis. Mažoje Ceikinių parapijoje prašymą perstatyti parapinį pastatą pasirašė beveik visi parapijiečiai – 1709 tikintieji. 1964–1972 m. iš Ceikinių į Vilnių, Ministrų tarybą, Švietimo ministeriją, religijos reikalų įgaliotiniui siųsta 11 raštų dėl draudimo katechizuoti vaikus, tikinčiųjų reikalų nepaisymo, įvairių persekiojimų. 

1971 m., kai kun. K. Garuckas pastebi bažnyčios paklusnumą valdžiai ir sunaikinimo grėsmę pačios Bažnyčios rankomis, parašo Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojui vyskupui Juozui Labukui laišką (ištrauka), kurioje akcentuoja: „Ekselencija, reikėtų ginti tikėjimą, remiantis valstybės įstatymais, kurie daug ką mums bent žodžiu garantuoja ir pasipriešinti visokiai rajonų valdininkų savivalei. Kodėl vienose bažnyčiose vaikai šv. Mišioms tarnauja, procesijose dalyvauja, o kitur, ypač miestuose, jų nėra? Ar tai priklauso tiktai nuo rajono? 1964 m. Ceikiniuose nepilnamečiai pradėjo šv. Mišioms patarnauti. Už tai aš buvau kelis kartus į rajoną ir į Vilnių šauktas, grasino man net kalėjimu. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis sakė, kad rajonas reikalauja mane iš Ceikinių iškelti. 1968 m. kovo 25 d. Ceikinių bažnyčios komitetas paprašė Rugienio nurodyti įsakymus, kurie draustų vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose. Jokio atsakymo nesulaukė. 1968 m. gegužės 11 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas man rašė, kad „susidarius neišvengiamoms aplinkybėms“, esu perkeliamas į Linkmenis klebonu. 1968 m. už vaikus iškėlė Švenčionėlių kleboną kun. J. Laurinavičių ir tuo pačiu pranyko vaikai nuo altoriaus. Todėl aš atsisakau iš Ceikinių važiuoti…“                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         

Kun. Karolio Garucko laiškas, atspindi daugelio jo bendraminčių, kunigų ir patriotų poziciją. Tuomet, kai daugelis tikinčiųjų tylėjo, Tėvelis nesilenkė melui, prievartai, drąsiai ir tvirtai savyje nešė Kristaus vėliavą.

Pradėjus eiti LKB kronikai, KGB agentai persekiojo leidinio leidėjus, rėmėjus, platintojus. Ramybės neturėjo ir kun. K. Garuckas. Į jo duris dažnai beldėsi saugumiečiai, sulaukdavo grasinimų, gąsdinimų. Jis visais įmanomais būdais gynė Bažnyčios ir žmogaus teises, rašė pats ir su kitais protesto raštus dėl tikinčiųjų ir kunigų persekiojimo, skatino blaivybę. KGB buvo nuolatos stebimas, tardomas, kaip vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, 1976 m. gruodžio 1 d. kartu su Eitanu Finkelšteinu, Viktoru Petkumi, Tomu Venclova ir Ona Lukauskaite-Poškiene Maskvoje surengė spaudos konferenciją užsienio žurnalistams, kurioje paskelbė apie grupės įkūrimą ir tikslus. Kun. K. Garuckas garsėjo pamokslais, rekolekcijomis, dvasininko pašaukimu, bendraujant su žmonėmis, įsiklausant į jų skundus bei vargus, tvirtu, šiltu paramos žodžiu.

Kun. K. Garuckas kryždirbio Juozapo Jakšto prisiminimuos…

Tai buvo Helsinkio grupės įkūrimo metai. Dirbau Švenčionėlių mechanizuotos kolonos viršininku, kurios administracija buvo Utenoje, Utenos statybos treste. 

Kažkuriam laikui artimesnis bendravimas su K. Garucku buvo nutrūkęs, nes būdamas viršininku, buvau nuolatos stebimas. Gaudavau iš Vykdomojo komiteto pirmininko pastabų (pavardės neminėsiu), ko vaikštau į bažnyčią, ko ten maišausi. Į pastabas nekreipiau jokio dėmesio, nes buvau krikštytas, katalikas, savo krašto patriotas. Beveik kiekvieną sekmadienį eidavau į šv. Mišias, laikomas Ceikinių bažnyčioje. Buvo gera pasivaikščioti, prasiblaškyti nuo visos tarybinės rutinos ir tų vargelių. Antra vertus, buvo kažkokia trauka, magnetas kun. Karolio Garucko asmenybėje. Žinojau, kad klebonas yra Helsinkio grupės, kovojančios už žmogaus teises, tikrasis narys. Arčiau į dialogą su juo nėjau. Jis kunigas. Bet būdavo susitikimai, kuriuose pastebėjau jo dvasios galybę. Pamoksluose nekalbėjo, kaip dabartiniai kunigai – Dievas yra arba nėra… Kun. Karolio Garucko temose buvo įpinta tautos problema. Puikiais palyginimais dvasininkas aiškino, kokie mes turime būti lietuviai, kaip privalome saugoti šeimos tradicijas. Kalbėdavo pavyzdžiais apie tikinčiųjų persekiojimą, įvardindamas vietoves ir komunistinių pareigūnų veiksmus. 

Ne paslaptis, kad eidavau, pas  kun. K. Garucką išpažinties, ir, kaip meno žmogus, atskleisdavau dvasinės būsenos problemas – nepritapimą prie sistemos, jautimąsi svetimkūniu toje aplinkoje. Kunigas mane padrąsindavo, sakydavo: „Esi meno žmogus. Kalbėk per meną. Meno priemonėmis kalbėk Lietuvai ir tavo gyvenimas pasikeis“.

Brežnevinės krizės periodu, kada klestėjo darbe aplaidumas, girtuokliavimas, „visiška palaida bala“, valdžia reikalavo planų vykdymo, o kaip? Prisiminiau dvasininko žodžius, jutau savyje kūrybinę jėgą ir padėjau pareiškimą dėl išėjimo iš darbo viršininkui ant stalo.

Po trejeto parų, tarsi atsibudau, nuėjau į rūsį, išsitraukiau kelmą ir pabandžiau išlaisvinti kūrybines galias. Nelabai kas išėjo, kadangi neturėjau tinkamų instrumentų – paprastas kaltelis ir peilis. Ką padarysi su tuo sausu ąžuolu? Kažkaip per metus išsikaliau visą ciklą „Lietuva brangi“. Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo kun. K. Garucko patarimo. 

Nemažai dirbau Ceikiniuose ir visi disidentiniai paminklai, jau po kunigo mirties, turi įdomias atsiradimo istorijas, sakyčiau, Dievas vedė.

Prisiminimuose kun. K Garuckas liko kovotoju, kaip lietuvis patriotas – grynuolis, deimantas, nušlifuotas, be jokio falšo. Jis gynė tiesą tuo metu, kai valdžios pasiųsti buldozeriai Ceikiniuose traiškė jo namelį, KGB informatoriai intensyviai jį sekė, grasino.

Kartais vakarais, atsisėdęs ant dviračio, nuvažiuodavau pas jį. Susėdę pašnekėdavome. Kunigas sakydavo, Juozapai, nebijau aš kankinimų, tik bijau, kad paveiktas cheminėmis priemonėmis, ko nors neišduočiau. 

Atmintyje K. Garuckas išliko puikiu pamokslininku. Nežinau, ar jis specialiai ruošdavosi kalbai, bet per pamokslus jo žodžiai liedavosi kaip krioklys iš kalnų – galingai, skaidriai, įtaigiai. Ragino žmones negirtauti, netapti avinų banda, vedamų į skerdyklą, o mąstytų kas ir kaip. Kokios vertybės svarbios šiai dienai ir lieka amžinomis.

Karolio Garucko asmenį prilyginčiau Vydūnui. Tų laikų suformuotų dvasios milžinų per šimtmetį tokioje valstybėje, kaip Lietuva, gimsta gal keletas. Iš milijono – vienas. K. Garuckas atstovavo tą minią kaip šauklys.

Parapijiečiai visose bėdose skubėdavo pas jį, glausdavosi prie jo dvasios stiprybės. Turiu daugelį pavyzdžių, kuomet kunigas gelbėjo. Pats gyveno labai kuklioje aplinkoje, išlaikė savo krikštamotę Barbutę. Jam padėjo parapijiečiai. Domo Garlos šeima iš Zablatiškės veždavo į kleboniją daržoves, visi žmonės šelpdavo, kas kaip galėdavo, nes labai jį mylėjo. O K. Garuckas turėjo nenusakomą dvasinę trauką, kaip magnetas.

Daugelis pažinojusių dvasininką jau Anapilyje, o mano bendravimo dialogas toks ilgas, kad neužtektų jums sąsiuvinių, o gal dar neatėjo laikas dvasinių pašnekesių turinio atskleidimui.

Kai sirgo, jam buvo pranešta, kad paminklą darysiu aš, sako, labai apsidžiaugė. Pirmąjį kryžių, jo mirties dieną, padariau iš ąžuolo, kurį miške nusipjoviau rankiniu pjūkliuku (nažovka). Trečią valandą nakties nuvažiavau vienas prie Čižiškių, ąžuoliuko būta ne mažo, bet kito žmogaus į pagalbą pasikviesti negalėjau. Ims ir kitą dieną išplepės ar paskųs… Nusipjaut nusipjoviau, o kaip iš miško ištraukt? Ne pušelė kokia… Taikiau, taikiau, bet buvau jaunas, tvirtas, ištraukiau. Palikau pamiškėje ir kitą rytą parsivežiau, pasikinkęs arkliuką. Iš to ąžuolo padariau pirmąjį kryžių kun. K. Garuckui.

Kunigo K. Žemėno prašymu, jau dvasininko mirties metinėms, padariau kitą kryžių. Nori padėt Lietuvai, meno priemonėm pašlovink ją.    

Monsinjoro Alfonso Svarinsko mintys

Kun. Karolis Garuckas buvo garbingas žmogus, kunigas, ištikimas savo ordinui jėzuitas, tvirtas Helsinkio grupės kovojant už bažnyčios ir žmogaus teises narys. Ir žodžiai, ir visas jo gyvenimas darė nepamainomą įspūdį tautoje. Manau, jo asmenyje Lietuva seniai turi šventąjį, kuris lieka galingu užtarėju pas Dievą.

Atmintyje įsirėžė vakarai, kuomet girdėdavome, kaip kun. K. Garuckas iš Vatikano radijo, kaip liūtas, grūmėsi su bedieviais už savo parapiją, grūmėsi už kiekvieną sielą. Jis laimėjo jaunimo simpatijas, parapijos meilę, visos Lietuvos pagarbą. Jo netekimas buvo skaudus smūgis Bažnyčiai. Kun. K. Garucko tvirtybė, drąsa, tvirta pozicija darė didelę įtaką visiems dvasininkams. Visa jo asmenybė nusakoma teiginiu geras žmogus ir to visiškai pakanka. Dabartinė Lietuva stokoja tokių dvasios milžinų, galinčių paaukoti asmeninę gerovę vardan tiesos, idėjos, Bažnyčios misijos.

Parapijiečių liudijimai 

Pasikeitė visas gyvenimas

Kai atvažiavo pas mus tėvelis į Ceikinius, tai pasikeitė visas parapijos gyvenimas. Man įstrigo pirmosios rekolekcijos ir per Sopulingąją atlaidai. Tais metais buvo daug sniego. Tėvelis paminėjo, kad būtų galima turėti procesiją, jei būtų nukastas sniegas nuo šventoriaus. Ir dabar tebeskamba ausyse žodžiai: „Aš čia ne šeimininkas – jūs čia šeimininkai“. Tuoj visi, išėję iš bažnyčios, ėmėme kasti sniegą, kurio buvo gal du metrai. Bet kai visi kasėme, nešėme, tai bematant šventorius buvo nuvalytas. Procesija įvyko.

Bet tada nebuvo vaikų Mišiose tarnauti, mažai žmonių dalyvavo procesijoje, nes vaikams buvo uždrausta. Nebuvo drabužių procesijai. Prie Tėvelio įsigytos naujos vėliavos, nauji tautiniai drabužiai, pasiūta baltos suknelės… Berniukai pradėjo šv. Mišiose tarnauti, pasiūta kamželių, įtaisyta naujos albos, arnotai, nauji uždengimai altoriams. Žodžiu, beveik visa nauja įtaisyta.

Valytė Valėnaitė, 1979 m.

Negailestinga laiko tėkmė skuba nunešti užmarštin pažįstamų ir labai brangių žmonių veidus, išdildyti iš atminties jų vardus. Tačiau prieš kai kuriuos žmones laikas yra bejėgis. Jų šviesus atminimas išlieka aplinkinių tarpe, stiprina jų dvasią, įkvepia drąsos bei ryžto tęsti pradėtą darbą. Panašaus likimo sulaukė ir Tėvo Karolio vardas. 

Pirmoji pažintis. Buvau tik 10 metų ir rengiausi priimti Pirmąją šv. Komuniją. Tuomet, 1964 m., mūsų bažnytėlėje apsilankė Tėvelis. Jis padėjo senajam klebonui išklausyti mažųjų išpažinčių. Mums, vaikams, taip nedrąsu prieš pirmąją išpažintį, o čia dar ir seno klebono baisu, toks pikčiurna atrodo. Bet prie mūsų priėjo Tėvelis. Paglostė galvas, pašnekino – ir baimės kaip nebūta. Visi panorom eiti išpažinties pas Tėvelį. Jis toks geras!

Vėliau ilgus metus Tėvelį matydavau per kiekvienus atlaidus ir nekantriai laukdavau jo pamokslų – ir problemų aktualumu ir minties gilumu, žodžio įtaigumu, gilia erudicija. Tėvelio žodžiai taip sužavėdavo, uždegdavo, kad kildavo noras viską daryti taip, kaip kalbėta. Kiekvienam jo pamokslas būdavo didelė šventė, didelė dvasinė paguoda ir nauja viltis.

Tėvelis ragindavo tvirtai laikytis savo pažiūrų, turėti tvirtą poziciją gyvenime, kad nebūtume „negyva žuvimi, plaukiančia pasroviui“. Daug drąsos ir paguodos teikė Tėvelio žodžiai: „Jei Dievas su mumis, tai kas prieš mus?“ Studijuojant, tekdavo retkarčiais Tėvelį aplankyti Ceikiniuose. Vizitai jį labai džiugino. Jis ragino ieškoti gerų, gražių dalykų gyvenime ir jais remtis, kada būna sunkumo valandos. Dažnai Tėvelis primindavo, kad nėra visai blogų žmonių. Net ir žemiausiai puolęs turi kažką gražaus, gero…

Rimas P. 1979 m.   

Tik Garuckas pastebėdavo

Marcelė Čibiraitė, ilgametė Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje puošėja ir valytoja, 1956 m. sakė: „Daug čia Vilniuje gyveno tėvų ir brolių, bet tik vienas Tėvelis K. Garuckas pamatydavo, kad sunku man vienai patraukti suolus, šluojant bažnyčią. Jis ateidavo ir padėdavo atitraukti ir atgal sustumti. Tik Garuckas pastebėdavo, kada man pasisekdavo altorius papuošti. Pasigėrėdavo, pagirdavo. Aš vis už jį meldžiuosi.

Atpratino keiktis

Ceikinietė Magdutė Butėnienė (iš jos dažnai klebonas parsinešdavo pieno) pasakojo: „Tėvelis K. Garuckas atpratino mane keiktis. Taip buvau įpratusi, kad ant kiekvieno žingsnio keikiuos ir keikiu. Pradėjo dažnai ateidinėti pas mus klebonas. Aš virtuvėje smarkiai susikeikiu, nes puodas pakrypo, staigiai pakėlus akis žiūriu – klebonas kambary stovi, nieko nesakydamas. Nors man nieko nesako ir nemokina, bet skruostai kaista.

Kitą kartą einu per duris, užkliūva koja už kilimo, vėl nusikeikiu. Priešais susiduriu su klebonu ir vėl nėra kur dingti. Kitą kartą karvę melždama, kad keikiu, kad keikiu, kai ta koją pakelia ar uodega užtvoja man. Baigiau melžti, atsitiesiu, žiūriu – netoli manęs, ant sienojo sėdi klebonas, laukdamas pieno su kaniuke. Ak, kas tau.

Aš pradėjau bijoti: rodos, tik susikeikiu ir čia pat pasirodys klebonas. Ėmiau laikytis, laikytis ir atpratau.

Nieko neimsiu

„Labai gerai pažinojau kunigą K. Garucką, nes prieš šešerius metus jis dažnai čia atvažiuodavo: visada į atlaidus ir gražius pamokslus pasakydavo. Dažnai būdavo atvežamas pavaduoti mūsų sergantį kleboną, ar tai palaidoti, ar pas ligonį. Kai 1973 m. mūsų klebonas V. Miškinis mirė, jis čia labai rūpinosi laidotuvėmis, organizavo, kad viskas gražiau praeitų.

Ne taip seniai mirė mūsų mamytė. Ji sirgdama prašė, kad būtų su šv. Mišiomis laidojama ir dar būtų Mišios septintą ir trisdešimtą dieną po mirties. Mūsų klebonas su Mišiomis palaidojo ir pažadėjo atlaikyti trisdešimtąją dieną, bet nesutiko septintąją. Tada prisiminiau kunigą K. Garucką, išsirengiau į Ceikinius. Bažnyčios durys atrakintos, viduje tuščia, tik klebonas sėdėdamas meldėsi. Kai aš priėjau, jis, pastūmėjęs toliau knygas ir sąsiuvinį, atsisuko į mane. Išklausęs bėdą, sako: „Gerai, atlaikysiu, tik jūs atvažiuokite pasimelsti už mirusiąją“. Aš tokia laiminga, kad reikalą atlikusi tuoj pat galiu grįžti į namus, kur laukia maži vaikai, norėjau palikti auką, tai jis nepriėmė. Kai pamečiau ant lonkos, pasivijo sakydamas: „Nieko neimsiu. Aš taip atlaikysiu. Jūs ir taip turėjote išlaidų per laidotuves, ir vaikai maži“.

Felicija Virginienė, 1979 m.

Išėjimas arba vieną rūbą pakeisti kitu

Tėvas Garuckas teisingai įvertino savo sveikatos būklę ir artėjančią išeitį. Gyvenime matęs daug vargo, jautęs artimo kančią, išliko pavyzdingai šviesaus proto. „Šventas melas“, kurį medikai kartais praktikuoja, čia nepritaikomas. Daugumos vaistų neperneša, narkotikų irgi neperneša ir nenori jais naudotis.

„Dar labai norėtųsi pagyventi bent dvi savaites, nes reikia atsakyti į šmeižiantį straipsnį, atspausdintą „Tiesoje“ 1978 m. liepą…“

Sekmadieniais dar išeina į bažnyčią. Matau, kokie sunkūs žingsniai kyla. Paskui Kristų į Golgotą žengia kitas žemės kankinys. Tik baisu, kad nesukluptų… Artėja 1979 m. sausis, su žvarbiais vėjais, pūgomis ir šalčiais. Pagerėjimas ir vėl ligoninės palata.

Balandžio 5 d. jau nebegali vaikščioti. Meldžiasi mažybiniais žodeliais, maldauja Viešpatį ir vis laukia… Paskutinis atodūsis tylus ir ramus. Balandžio 6 d., penkta valanda ryto.

Visi mes jį mylėjome ir gerbėme. Tėvelis pažadėjo su mumis visuomet bendrauti. O saugumas neramus. Įtarimas – gal maskuojasi sunkia liga. Be gydančio gydytojo žinios paimta ligos istorija, tikrinta įvairiais klausimais: „Kodėl čia gydosi? Kas lanko? Kada gi pagaliau… mirs?“

Per visą laiką ligoninėje Tėvelis K. Garuckas visas gautas gėrybes iš gausių lankytojų sugebėdavo greitai išdalinti. Netgi gėlių sau nepasilikdavo. „Dievo Motinėlei prie altoriaus jos reikalingesnės…“

„Silpnas žmogus stipresnis už karalių: silpnas, kai neturi sveikatos, stiprus, kai savo kančia ir auka gali daug laimėti nelaimingiesiems…“ Tai Tėvelio Garucko mintys, kurias mums paliko, įrodęs savo pavyzdžiu. 

J. Č. (gydytoja), Švenčionys, 1980.11.8

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *