Pandemija purto pasaulį, keisdama žmogaus pasaulėžiūrą, laužydama nusistovėjusius vartojimo ir būties prasmės standartus. Ekonomistai jau šaukia apie augančią naują emigracijos bangą, Lietuvoje augantį nedarbą. 

Į kitas valstybes vėl išvyksta talentingiausi, darbščiausi, savo rankomis mėginę kurti laimę gimtinėje. Kodėl kažkur, net pandemijos akivaizdoje, galima gyventi ir planuoti ateitį, o Lietuvos ekonominės situacijos strategai siūlo tik egzistavimą, užsimerkdami prieš juodžiausius verslo planus. Skaudu, kuomet šalį palieka talentingos asmenybės, nesitaikstančios su vergovės sąlygomis. Persmelkia jausmas, kad Lietuvos išrinktieji taip ir neišlipo iš patogių mašinų, nesugebėjo realiai pažvelgti į visuomenės gyvenimo ypatumus, nerado galimybių sukurti pamato, nuo kurio lengviau pakiltų jauno žmogaus svajonės tėvynėje.

Visa grupelė jaunimo, kažkada buvusių šaunių poezijos miniatiūrų pradedančiųjų aktorių, išsisklaido po pasaulį. Jie – ne išrinktųjų vaikai. Jų tėvai neturėjo galimybių ir sąlygų sukurti lengvo ir patogaus gyvenimo savo atžaloms tėvynėje. Visą, ką gavo iš tėvų rankų, tai – meilę pasauliui, savo artimui, žinių siekimo tikslingumą ir ateities dėliojimo sampratą – ne ant vartojimo svarstyklių. Daugelio jų studijas diktavo ekonominės sąlygos, kažkas apkarpė svajonių sparnus, bet neprarado pačių svajonių. 

Tada poezijoje mes ieškojome dvasios polėkio, dvasios skrydžio ir amžinos duonos. Dabar, eidami savo gyvenimų kūrybos kalvarijas, jie lieka ištikimi aukštesniam pašaukimui.

Justina – kurios gimtinė Svylės kaime, Mielagėnų seniūnijoje, viena iš tos grupelės. Prieš gerą dešimtmetį baigusi Ignalinos gimnaziją, studijoms mergina pasirinko Vilniaus kooperacijos kolegiją. Tuomet, pasirinkimą lėmė ne svajonių profesija, o ekonominės išgyvenimo sąlygos. Būdama veržli, gabi ir užsispyrusi, tuomet Justina pelnė puikios studentės vardą, praktiką atliko užsienyje. Deja, gautas diplomas nesuteikė nei darbo garantijų, nei kitokių svarių lengvatų. Sunku Lietuvoje jaunam žmogui kabintis į gyvenimą nuo nulio. Nelengvi kūrybingo jaunimo startai į savarankiškumą. Nuomojamas butas, nuolatinis lakstymas per kelias darbovietes dėl didesnio uždarbio, pagaliau supratimas, kad tokiu atlyginimu nesukursi savo jėgomis tėvynėje gerbūvio, nulėmia daugelio tolimesnius sprendimus. 

Justina, kodėl tokiu sunkiu, įtampos kupinu metu išvykai į Jungtinę Karalystę?

Turbūt didžiausiu paskatinimu išvykti ir tapo šis sudėtingas laikotarpis, nes, Anglijoje, net ir šiuo metu, yra daug lengviau nei gimtinėje. Turiu savo svajones, planus, kurių neketinu galutinai išsižadėti dėl merdinčios Lietuvos ekonomikos. Maitinimo paslaugas garantuojantys Vilniaus restoranai ir kavinės išgyvena sunkius laikus – darbuotojai atleidžiami be aiškios perspektyvos rytojui. Ilgai atidėliojau išvykimą svetur, bet pandemija paskubino mano sprendimus. 

Iš mamos gavai stiprų dvasinio auklėjimo pamatą, gebi atskirti „grūdus nuo pelų“, deja, visuma neišsivaizduojama be kažkokios materialinės gerovės. Tau juk niekas neatneša paruošto, patogaus gyvenimo. Visą kuri pati. Ar sunku?

Kuomet nežinai, kas yra gaunama „ant lėkštutės“, tai ir nėra sunku pačiai kurtis gyvenimą bei siekti tikslų. Niekada nenuleidžiu rankų, moku džiaugtis čia ir dabar. Moku sušildyti save giliai paslėptomis svajonėmis, viltimi, kad visa, kas nepatogu, blogai, tiesiog kažkada praeina. Mokausi naujų darbo įgūdžių, stebiu kitos valstybės ypatumus, gyvenu.

Kokios tos pirmos šventės emigranto vaidmenyje?

Mano Šv. Kalėdos Jungtinėje Karalystėje buvo gana ramios, bet, sakyčiau, nešventiškos, kitokios nei įprastai… Kita šalis, stigo artimųjų, šeimos, nors dėl susiklosčiusios situacijos, nebūčiau šventus kartu su jais, bet žinojimas, kad esame toje pačioje šalyje, būtų šiluma užpildęs vidinę tuštumą. Meluočiau, sakydama, kad nesiilgiu, nemąstau. Kaip daugelis emigrantų, stengsiuosi prioritetą atiduoti darbui, nes tai – vienintelis kelias konkretiems tikslams pasiekti. Realybė yra tokia. 

Ko palinkėtum Naujų metų šviesoje pažįstamiems, artimiems, Ignalinoje likusiems draugams?

Didžiausias linkėjimas būtų išlikti pozityviems, nes tik tokioje būsenoje galima prasminga veikla ir gyvenimas. Suprantama, linkiu  sveikatos, kurios problemas išgyvena viso pasaulio žmonės. Labai svarbu nenuleisti rankų, kad ir kokie išbandymai lauktų 2021-aisiais. Tikėkime geresniu rytojumi! Be vilties ateitis neturi prasmės.

Rašydama šias eilutes, mąstau, ar Lietuvojos ateitis turi prasmę be nuostabių jaunų žmonių, vis paliekančių tėvynės tyrus. Be Justinos, Aušros, Marinos, Artūro ir daugelio kitų mano jaunųjų draugų, kurių stiprūs charakteriai ir veržlumas neleido susitaikyti su materialaus buvimo minimumu, biurokratizmo matais pasvertomis galimybėmis, nupigintu dvasiniu ir fiziniu asmenybių potencialu. Nuo Žilvino Jakšto išvykimo į JAV istorijos, praėjo keletas dešimtmečių, svetur užaugo jo vaikai, o jaunų, maištingų asmenybių nepripažinimo virusas siaučia toliau. Kartais manau, kad jis užsiliko nuo sovietmečio, kuriame palankiausi buvo prisitaikėliai, skundikai, atsisakiusieji kilnesnių siekių ir pamiršę asmenines svajones…