Skip to content

Valstietis ir papūga

Leopoldas STANEVIČIUS

Atpūškavo valstietis traukiniu į Lietuvos sostinę, susirado didžiausią prekyvietę ir kreipiasi į informacijos langelį: 

– Panele, noriu namo parsivežti kokią nors nematytą negirdėtą dovanėlę. Kad ir nebrangią, bet nekasdienišką. Gal, sakau, kokią ažusieninę? 

– Užsieninę, sakote? Palaukit… Čia ji mobiliuoju su kažkuo trumpai pasitarė, o po to, pakėlusi akis į žmogų, tarė: – Gal kalbančią ir giedančią papūgą? 

– Nu, i gerai. Tegul paerzins manųjų Marcelįų. – Ir jis patenkintas nusijuokė. 

Taigi, nusipirko valstietis gražiąją spalvingų plunksnų papūgą, pasiūlytą jai narvelį, visokių lesalų ir parvyko atgalios į Ignaliną, o po to giminaitė jį su kroviniu pargabeno į atokų, bet didelį Krikonių kaimą, į kurį šiais laikais jokie autobusai jau nekursuoja. Patenkintas Kazimieras glostosi šiaudinius savo ūsus ir pučiasi lyg kokį banginį būtų pagavęs Kančiogino ežere: paskambino vaikams, kad, girdi, vieną tokią gražią šventinę dovanėlę atvežęs ir jūsų mamai, ir anūkėliams. Tuo labiau kad jie, vaikai ir anūkai, netrukus turėjo suvažiuoti – kas iš Lietuvos, o kai kas – net iš Danijos. 

Senis Kazimieras, užsidegęs pypkę, galvoja: pirkau tai pirkau tą ažusienio paukštę, betgi ten, Vilniuje, per sumaištį ir skubėjimą nė neišbandžiau. O gal mane, senį vėplą, bus apmovę? Gal, sakau, šita paukštelė su snapu, primenančiu žydo Leibos nosį, ir visai nemoka kalbėti? Vot tai būsiu… matj, matj, matj… apsijuokęs! 

Tiesa, ilgai jam neteko mąstyti ir krimstis, nes visi trys sūnūs jau pypino mašinikėmis ties kiemo vartais ir reikalavo įsileisti.

– Na ir susitaikyk, kad sulėkė visi drauge! – apsidžiaugė Kazimieras. 

Šventė! Kalėdų eglutę greitomis papuošę keturi anūkai ir dvi anūkytės, martelės ir sūnūs jau tik tupinėjo, strikinėjo, dėliodami iš krepšių ištrauktas dovanas, gėrimus ir saldumynus, o vyresnysis sūnus, Rimvydas, mirktelėjęs visiems kitiems, provokuodamas ir sakys tėvui: 

– Na, tėtuši, numesk užtiesalą nuo narvelio ir prakalbink tą užjūrių paukštytę! Tegul papurto savo auksines plunksnas ir parodo visą savo seimūnišką iškalbą! 

Kazimieras patenkintas nutraukia nuo narvelio močios paduotą skarelę… Tyla: nei garso, nei balso, nei kokio pačirykavimo. Anūkėliai jau plojo rankutėmis, čepsėjo lūpomis laukdami, ką gi ta gražioji dieduko papūga pasakys jiems visiems… Tyla truko gana ilgai, ir žmogus neišlaikė: 

– Ot, bjaurybė! – šaukė Kazimieras. – Ateik, moč: taigi ši išpera prisilasė, kap geras gaidzys, visakiausių gardumynų, prisgėrė ne cik undenia, ale i merikaniškų skystalų… 

– Sulčių, tėti, – pasufleravo šypsodamas jaunylis sūnus. 

– Taigi merikaniškų sulcių, ė kai raikia duocie kad ir menkų kancertų, tai cyli kap kakia palaistuvė. Ar tu, susna plunksnataji, galų gali balsų turi? O gal tavi man Vilniuj pakiša kap stipenų vištų, a? 

Kazimieras buvo ne juokais perpykęs ir jau ruošėsi kažkur narvelį su ta, anot jo, višta išnešti, kai atsitiko kažkas nelaukta ir linksma… 

– Ar tai tau aš – susna? Išpera? Višta? Ak tu, senas kaimo suskretėli! Ak tu, raganiau, gyvatės išnara iš Labanoro girios! Ko rėkauji kaip ant kolchozo karvės?!

Ar manai, kad aš nieko negirdžiu ir nemoku? Nuo pradžios aš viską girdėjau, betgi buvau labai užimta: lakavausi nagelius, snapelį purčiau ir valiausi ir šiaip neprastai atrodančias savo plunksnas. O matai jis, šitas senas kelmas, rėkauja ant manęs, visai nekaltos, lyg sovietinio kolchozo brigadininkas! Teisybę sakau, vaikai? 

Sūnūs, martelės ir anūkai iš juoko jau raičiojosi susiėmę už pilvų, o senoji Marcelė, vos atgaudama amą, parpuolė ant sofos ir iš pasitenkinimo tik kriuksėjo: 

– Va tau, Kazimierėli! Tai su kalėdiniais pasveikinimais, mana seni! Ažsigeidei, matai, papūgas, va i gavai! 

Tuo tarpu pats Kazimieras tik dairėsi į visus ir sutrikęs nežinojo, kaip gintis nuo visų pašaipų ir juoko.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *