Apie ilgiausiai pasaulyje kalėjusį politinį kalinį

Susitikimus su ryškiomis asmenybėmis dovanoja pats likimas. Jau ketveri metai kai tarp gyvųjų nėra ilgiausiai pasaulyje kalėjusio lietuvių politinio kalinio, patrioto, Kovo 11-osios akto signataro, tiesiog sukrečiančio likimo žmogaus Balio Gajausko. Nežinau ar Lietuvos istorijos pamokose kalbama apie sąmoningai paaukotą ant Tėvynės aukuro dar vienos šeimos gyvenimą… Nutylėtos ar primirštos tiesos lieka svarbiomis laiko verpetuose. Užrašytame pagrindinio herojaus pasakojime kalba tautos istorija, kurios nevalia nežinoti ar pamiršti ateinančioms kartoms. Nevalia išsižadėti ir nepažinti lietuvių tautos patriotų kančių Kalvarijos. Turniškėse kalbintas B. Gajauskas liko atmintyje labai pozityviu, tvirtu, gilaus intelekto žmogumi.  

Kas pasakys, kur slypi žmogaus stiprybės paslaptis? Ji nulemta dangaus žvaigždžių ar genetinio paveldo? O gal  nematomu kryžiaus ženklu išdeginta išrinktųjų delnuose, ir ne veltui sakoma, kad Viešpats siunčia tiek išbandymų, kiek jų mirtingasis pakelia. Lenkiuosi, dėkodama lemčiai už visus sutiktus nuostabius žmones ir dėkoju Aukščiausiam už suteiktą galimybę paspausti ranką vienam iš lemties išrinktųjų, ilgiausiai pasaulyje kalėjusiam politiniam kaliniui Baliui GAJAUSKUI.

Balys Gajauskas (gim. 1926 m. vasario 24 d. Gražiškių valsč., Vilkaviškio apsk.). Mokėsi Kaune. Nuo 1945 m. dalyvavo Kauno pogrindinėje antiokupacinėje organizacijoje. 1948 m. suimtas ir nuteistas 25 metams. Nuo 1949 iki 1956 m. kalintas Balchašo ir Džezkazgano, o nuo 1956 iki 1973 m. – Mordovijos lageriuose, nuo 1978 metų kalintas ypatingojo režimo konclageryje Mordovijoje, o nuo 1980 iki 1987 metų – ypatingojo režimo konclageryje Kučine, Permės srityje. Nuo 1987 iki 1989 ištremtas į Čiumikaną, Chabarovsko srityje. Iš ten grįžo į Kauną. 1989 m. su šeima išvyko į JAV, bet 1989 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą. 1990–1992 m. Atkuriamojo Seimo deputatas. 

„ Man netinka disidento vardas, nes buvau ir likau kovotoju. Nuo pirmų sovietinės okupacijos akimirkų nepripažinau imperialistinės Rusijos politikos, neįvardijau naujos sovietinės valdžios teisėta, nes remiantis tarptautinės teisės aktais, bet kokie okupacinės valdžios sprendimai negalėjo būti teisėtais okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Mano tikslas – visiška Lietuvos Nepriklausomybė.

1934 m. priklausiau skautų organizacijai. Lietuvos kaimas šimtmečiais puoselėjo ir saugojo tautines tradicijas, o mes, buvome pirmoji jaunimo karta, užauginta ant tautiškumo pamatų ir įkvėpusi besiplečiantiems Lietuvos miestams tautiškumo dvasią. Visuomenė, ilgai gyvenusi carinės Rusijos įtakoje, persismelkusi kaimynų lenkų tautine kultūra, pagaliau suvokė Lietuvos valstybės didingos istorijos svarbą, etnografinių papročių, tradicijų būtinybę Lietuvos kultūrai. Kitaip sakant, miestai sulietuvėjo…

Nuo ankstyvos vaikystės domėjausi istorija, nes tiesos paieškos visose visuomeninio gyvenimo srityse buvo svarbios mano kartos žmonėms. Pokario jaunimas, turėdamas tvirtą pilietinę poziciją, išauklėtas tautiškumo dvasia, net nesuvokė paklusnumo okupacinei valdžiai, skelbiančiai prieštaringos moralės ir sovietinės „kultūros“ sąvokas. Mes žinojome – priešinsimės, apie lojalumą laukinių režimui negalėjo būti net kalbos. 

Vieni ėmė ginklą į rankas ir traukė į partizanines kovas, kiti – kūrė slaptas pasipriešinimo organizacijas, informavo visuomenę apie vykdomas represijas prieš Lietuvos inteligentiją, tikėjimo laisvių suvaržymą. Aktyvus jaunimas nesitaikstė su okupacine valdžia ir, suvokdamas galimas pasekmes, kovojo visomis priemonėmis.

1948 m. už dalyvavimą Kauno pogrindinėje organizacijoje buvau suimtas ir nuteistas 25 metams. 1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džezkazgano, 1956–1973 m. Mordovijos lageriuose. 

Praėjau visą GULAGo mokyklą, kitaip tariant, kalėjau nuo „skambučio iki skambučio“. Jei mes, lietuviai, dar galime bent apytikriai suskaičiuoti tautos genocido aukas, nes esame nedidelė valstybė, tai patys rusai tvirtino, kad Rusijos inteligentijos naikinimas, pradėtas Lenino atėjimu į valdžią, niekada nebus sutalpintas į jokius skaičius. 

GULAGo mašinos vikšrai žlugdė ir traiškė visų pavergtųjų tautų kultūrinį žiedą. Baisių tremties sąlygų neatlaikė ir dešimtys tūkstančių Lietuvos vaikų. Kas mirė nuo ligų ir bado, kas sukandęs dantis tempė sunkią tremties naštą, kurioje sovietinė diktatūra ištrynė bet kokias žmogiškumo apraiškas. Gulago sistemoje išliko stipriausi, glaudę ir globoję silpnesnius, ir prisitaikėliai. 

Nemanykit, kad tie, gyvi grįžusieji – visi su kankinio šventa aureole. Dalis jų, prieš išeidami į laisvę, pasirašė sutartis dėl bendradarbiavimo su KGB. Tad kas pasirinko kovą ligi galo, o kas nešė sveiką kailį į laisvę, pirmai progai pasitaikius. Visur buvo, yra ir bus visokių.

Po 25-erių metų grįžęs į Lietuvą, neberadau prieškario moralės. Melas, vagystės, gavusios apsukrumo pavadinimą, skundimas viešpatavo visuomenėje ir palaipsniui tapo gyvenimo „norma“. Naujos kartos jau formavosi toje iškreiptoje tikrovėje ir daugelio žmonių pasaulėžiūra, bolševikinės ideologijos įtakoje, negalėjo suvokti apie kitokios moralės buvimą, nes nei Dievas, nei tikėjimo tiesos šioje sovietų respublikoje jau neegzistavo. Buvo duonos ant stalo, buvo drabužis, o visą idėjinį gyvenimą formavo partijos komitetai. Aukštesni idealai tapo tolimų kapitalistinių valstybių priešiška ideologija.