Skip to content

Gyvenimo pasirinkimas – būti savimi

Sigita TELYČĖNAITĖ

Lėkdami globalaus pasaulio vieškeliais, mėgaudamiesi emancipuotos visuomenės sukurtomis bendravimo formomis, vis rečiau randame laiko pažvelgti į dabartį vaiko akimis. Visos gyvenimo struktūros perpildytos chaotiško informacijos srauto, kuriame, jau pamirštame artimuosius, pametame patys save. Pandemija koreguoja civilizacijos klaidas, grąžina mūsų žvilgsnius į pradinio taško esmę, atskleidžia buvimo sąvokos čia ir dabar realybės egzistavimą. Pasak genetikos mokslininkų, kiekvienos žmogaus DNR turi savo melodiją, kurioje skamba 7 natos, sujungtos visatos harmonijos. Chaotiško pasaulio gaudimas dvelkia laikinumu. Skubėjime, bėgime, visgi, mes ieškome ramumos, į kurią kviečia pati visata, savo harmonija palietusi kiekvieną mūsų kūno ląstelę.  

Jau keleri metai Sigitas MACKONIS renkamas geriausiu pašto darbuotoju Lietuvoje. Pozityvaus linkmeniškio laimėjimai daugelį kartų aprašyti įvairioje spaudoje, aptarti televizijoje. Šiandieną – ne apie tai. „Nenugludintų pašnekesių“ rubrikoje kalbamės ne apie Sigito darbo ar profesijos pasiekimus, ne apie kasdienės rutinos primetamus rūpesčius. Kalbamės apie suvokimą – savęs, prasmės, būties. Apie amžiną žmogaus dvasios kelią į tobulėjimą ir harmonijos paieškas. Apie tikrumą būti savimi.

Šv. Gralio žmonija ieško nuo neatmenamų laikų. Kodėl?

Žmonėms sunku patikėti stebuklais tiesiog taip, paprastai. Jiems reikia apčiuopiamų įrodymų. Tokia jau daugumos psichologija. Mano manymu, Gralio paieškos ir yra ieškojimas to, kas patvirtintų pačių stebuklų egzistavimą. 

Kas gyvenime skatino ieškoti savęs? O gal ieškoti kitų…

Tikriausiai labiau ieškau savęs, nes aplinkiniai dažnai nuvilia. Jei nepažinsi savęs, kaip galėsi pažinti kitus? Negaliu sakyti, kad esu visiškas vienišius. Greičiau jau esu tas, kuris iš aplinkinių ne kartą patyrė nemažų nuoskaudų. Todėl dabar esu atsargesnis.

O gilintis į save skatina tai, kas ir visus pasaulio žmones varo į priekį – gyvenimo prasmės paieškos, bandymas suprasti savo vertę, mėginimas priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra, mylėti save. Kai myli save, tada nuoširdžiai gali mylėti ir kitus. Tai – šimtmečių patvirtinta tiesa, alsuojanti amžių išmintimi. 

Ar sutinki su posakiu – „Ką valgai – tas ir esi“?

Nesutinku. Mano nuomone, žmogus – kaip taurė. Ar į ją įpilsi vyno, ar vandens, ji nuo to nepasikeis. Ji netaps geresnė ar blogesnė. Taip ir su žmogumi. Nors pats jau ilgą laiką esu vegetaras, bet nesmerkiu tų, kurie maitinasi kitaip. Žinoma, maisto kokybė svarbi dėl sveikatos, nes nuo greito ir nekokybiško maisto, kažin ar būsi sveikas. Bet žmogaus asmeninių savybių, mano nuomone, maistas nekeičia.

Dažnai girdime, kad geras žmogus – ne profesija. O kaip manai Tu?

Geras žmogus – tai gyvenimo būdas, netgi – duotybė. Paprastai, žmogus jau gimsta geras. Kokia iš to gali būti profesija? Juo labiau, kad gerieji dėl šios savybės dažniausia nukenčia, yra engiami piktesnių, kietesnės širdies žmonių. Iš gerumo neuždirbsi. Visgi, geru būti privalu. Ar bent jau mokytis būti geru. Kitaip kokia prasmė gyventi?..

Kiek tau svarbi aplinka, kurioje gyveni?  Ar norėtum pasinerti į didmiesčio šurmulį, kur norėtum keliauti?

Man labai patinka ten, kur esu dabar. Čia supa daug gerų žmonių, be to aš – kaimo, gamtos vaikas. Didmiestyje galiu pabūtį kurį laiką, bet – ne gyventi. Man reikia erdvės, gamtos, jos ramybės, paprastumo, nuoširdumo. Gamtoje – viskas tikra, ten nėra apsimetinėjimo, apgaulės ar melo. Kitaip – tarp žmonių…

Mano svajonių šalis – Indija. Ten jaučiuosi savas. Indijoje buvau keletą kartų ir mielai keliaučiau dar. O gal net ir nuolatos apsigyvenčiau.

Kokią pasaulėžiūrą, vertybių sampratą formavo šeimoje tėvai, seneliai?

Manau, kaip ir visi tėvai, norintys savo vaikams laimingo, turtingo ir sotaus gyvenimo, maniškiai man skiepijo darbštumą, atsakingumą, gėrį, mokėjimą atsakyti už savo klaidas, liudijo meilę viskam, kas gyva.

Visgi, jei vieną dieną į Tavo rankas patektų šv. Gralis, ko paprašytum lemtingą akimirką?

Legendos pasakoja, kad radus Gralį, galima pelnyti nuodėmių atleidimą, amžiną laimę ar net nemirtingumą. Nežinau, ar kuri iš minėtų dovanų yra man reikalinga. Taip, norėčiau laimės, sveikatos savo artimiesiems, man brangiems žmonėms. Esu laimingas tada, kai jie laimingi. Man pačiam kur kas svarbiau atrasti vidinę ramybę, dvasinę pusiausvyrą, sutarimą su pačiu savimi. Jei to galima būtų prašyti – tada taip.

Tas norų išsakymas primena lempą ir džiną joje. Patrinsi rankomis, išpildys tris didžiausius tavo norus… Sudėtinga nuspręsti, kokie norai svarbiausi, reikalingiausi, esminiai. Kaip žinoti, kad tas noras neatsigręš prieš tave patį? Kaip anekdote, kai vyras paprašo auksinės žuvelės, kad duotų dvidešimčia metų jaunesnę žmoną… Jo žmona lieka ta pati, o pats pasensta dviem dešimtmečiais. Todėl manau, kad geriausia gyvenime visko pasiekti pačiam, užsidirbti savo rankomis, daryti mažiau nuodėmių, kad mažiau tektų apgailestauti, o nemirtingumas kažin ar tikrai reikalingas… Gyvenimas ir neša savyje stebuklą, nes alsuoja laikinumu. Kuris iš mūsų norėtų matyti aplinkui mirštančius savo artimus žmones, o pats jautųsi vienas laimingas amžinybėje?.. 

Nuotraukos iš S. Mackonio asmeninio albumo.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *