Gimęs, žmogus teprivalo numirti. Daugiau jis šiame gyvenime neprivalo nieko. Visa kita – primesti išsigalvojimai. Kad ir kaip nuskambėtų ciniškai, deja, tai yra tiesa. Tačiau tiesa ir tai, kad gyviesiems mirtis sudrebina žemę po kojomis. Vienu atveju – liūdesys ir skausmas liekant be mylimo ar artimo žmogaus, kitu atveju – suvokimas, kad kaskart priartėja ir tavo eilė. Pasaulį užvaldžius pandemijai, mirtis ir mintys apie ją – kurios gal net pikčiau smogia žmonijai bei jos emocinei ir psichinei būsenai už patį koronavirusą – tapo kone kasdienybe. Bet… žmonės nebūtų žmonėmis, jei ir šioje situacijoje nerastų nišos įtakoms ir manipuliacijoms. 

Gluminančios situacijos

Kaip žinoma, apie klaidžiojantį koronavirusą niekas negali pateikti absoliučiai tikslios informacijos. Tarkim, kokiu būdu nuo teigiamą koronaviroso testą turinčio mirusiojo gali plisti užkratas? Lašeliniu būdu per orą? Matyt, kad ne. Tačiau, visi tiek įsibaiminę, kad mirusiųjų bijo labiau nei gyvųjų. Nors, mirusiųjų visais laikais bijoma. Galbūt čia koronavirusas ne tiek ir kaltas? 

Dar gruodžio antroje dekadoje, namuose patyrusi antrą mikroinfarktą, mirė moteris, gyvenusi jau devintą dešimtį. Ji buvo pristatyta į gydymo įstaigą, kur netrukus pasimirė. Mirties liudijime atsirado ir įrašas – COVID-19. Artimieji buvo informuoti, kad laidoti įprastai tokio žmogaus negalima, o visus reikalus privalu derinti su laidojimo paslaugas teikiančia konkrečia įmone. Laidojimo įmonės (Panevėžio apskrityje) atstovas esą informavo, kad jokių įkapių nepriims, kūnas bus laikomas šaldytuve, o vėliau, po kremavimo procedūros, konkrečiu adresu pristatyta urna su pelenais gruodžio 21 d. (daugiau nei po savaitės). 

Kas ir kaip šioje situacijoje ko nesuprato ir kas manipuliavo situacija, atsekti, žinoma, sudėtinga ir, veikiausiai, nėra prasmės. 

Buvo mūsų rajone praėjusį pavasarį ir atvejis, kai kunigas atsisakė laidoti velionę, mirusią dėl širdies ligos, vien dėl to, kad su ja atsisveikinti naktį akimirkai buvo į šarvojimo salę atėjęs saviizoliacijoje (nes buvo grįžęs iš užsienio) buvęs jos tėvas. 

Kiek pagrįsta baimė, o kiek yra manipuliacijų? Svarbiausia – ką iš tikrųjų turi žinoti artimieji, jei tenka laidoti mirusįjį, kurio mirties liudijime yra įrašas – COVID-19. Apie tai pasakoja laidotuvių planuotoja Jūratė Rudokienė.

Svarbiausia – saugumas ir adekvatumas  

Laidojimo paslaugas teikianti Jūratė Rudokienė pirmąjį kartą teigiamą koronaviruso testą turintį mirusįjį laidojo gruodžio 27 d. Kaniūkuose. „Deja, konkrečių nurodymų, kaip privalo elgtis įmonė, mes nesame gavę. Pirmą kartą rekomendacijas sužinojome gydymo įstaigose, atvykę pasiimti į morgą kūno. Be to, nuolat dalinamės informacija su Visagino, Utenos, Vilniaus laidojimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis, kurios gauna vienokios ar kitokios aktualios informacijos.

Iš tikrųjų COVID-19 sirgusį mirusįjį galima laidoti ir įprastai, ir kremuojant. Mes, kaip įmonės atstovai, vykdami į morgą ar gydymo įstaigą pasiimti mirusiojo kūno, dėvime specialius kostiumus, kaukes, pirštines, vežamės po kelis lavonmaišius ir nuolat viską dezinfekuojame: tiek neštuvus, tiek visą automobilį bei, žinoma, darbo patalpas. 

Jei vežame kremuoti, kūnas dedamas į du lavonmaišius (šioje įmonėje nemokamas (vieno savikaina 3,5 Eur.), specialų deginimui skirtą karstą (apie 100 Eur.), tada vežamas kremuoti (paslauga 390 Eur. ir maždaug 200 Eur. transportavimas). Jei velionis laidojamas įprastu būdu, jis taip pat dedamas į du lavonmaišius artimųjų pasirinktame karste ir vežamas į šarvojimo salę. Jokios prausimo, rengimo paslaugos negalimos. Salėje karstas neatidengiamas, tačiau atsisveikinti šarvojimo salėje galima iki paros. Laikantis saugumo, artimiesiems trumpai parodomas mirusiojo veidas, kad neliktų abejonių, jog miręs yra jų žmogus. Tada vežamas į kapines. Kai kurie kunigai šv. Mišias laiko privačiai, kai kurie leidžia į bažnyčią užeiti artimiesiems (iki 10 žmonių).  Jei žmogus turi iš anksto susiruošęs įkapes ar kitus asmeninius daiktus, jie sudedami į karstą“, – pasakojo J. Rudokienė. 

Mirčių šėlsmas

J. Rudokienės šeima teikia laidojimo paslaugas maždaug trečdalyje rajono (Dūkštas, Didžiasalis, Rimšė, Kazitiškis ir jų apylinkės bei kitos rajono vietovės pagal pageidavimą). Moters teigimu, iki sausio 16 d. jie palaidojo jau 8 žmones, turėjusius teigiamą koronaviruso testą, bet apskritai mirusiųjų skaičius sumušė visus rekordus. „Gruodžio mėnesį palaidojome 28 žmones. Tai maždaug 4,5 karto daugiau. Bet praėjusios šv. Kalėdos atidarė Pandoros skrynią – per dieną po kelias laidotuves, o gruodžio 31 d. – net keturios. Dar tik sausio 17 d., o jau turime 22 laidotuves“, – sakė laidotuvių planuotoja. 

Psichologinė pagalba

Dar vienas laidotuvių planuotojo rūpestis – pokalbis su artimaisiais. „Mirtis ir šiaip yra skaudi netektis, sukrėtimas. Bet kai susiduri su teigiamu COVID-19 ir apribojimais dėl jo, dvigubai sunkiau. Labai sudėtingas pokalbis būna su artimaisiais. Jie nenori nieko žinoti, nieko girdėti, suprasti. Kartais tenka net kelias valandas žmogų raminti ir guosti, paskui atsargiai priminti visus apribojimus ir įtikinti, kad tai yra svarbu. Būna atvejų, kad žmonės atsargumo priemones linkę priimti, kaip nepagarbą jo mylimam ir brangiam mirusiam. Jie sutinka su viskuo, bet jaučiasi, kad viduje laiko didžiulę nuoskaudą, bet mes nieko negalime pakeisti. Manau, tokiems žmonėms turbūt reikalinga profesionalių psichologų pagalba“, – svarsto J. Rudokienė. 

Kaip sakė vienas italų rašytojas, Tu miršti, bet ne viskas miršta kartu su Tavimi. Tu palieki žinutę butelyje…

Autorės nuotr.