Skip to content

Už gėrį reikia kovoti, nes pats gėris neapsigins

Sigita TELYČĖNAITĖ

Dešimt Dievo įsakymų arba Dekalogas, – sąrašas taisyklių, kurias, pasak Biblijos, Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašytas ant dviejų akmeninių plokščių. Jos kiekvienam suprantamos ir aiškios, todėl ateizmo dešimtmečiai, sužaloję ir pasmerkę keletą Lietuvos kartų sunkiai egzistencijai, nugrimzdo į nebūtį. Taisyklės galioja. Auksinių dialogų fonde liko pašnekesiai su kunigu monsinjoru Alfonsu SVARINSKU.

Nuoširdžiai stebino dvasininko gebėjimas tiksliai nusakyti visuomenės ydas, problemas, atsirandančius negatyvius kultūrinius reiškinius. Jame buvo daug šviesos ir paprastumo, kartais virstančio tiesmukiška, griežta pastaba. Turėdamas mokytojo dvasią, visose bėdose regėjo išeitį, davė patarimus, mėgo santūriai juokauti. Kukliose Vilniaus senamiesčio erdvėse, globojamas seserų vienuolių, iki paskutinių gyvenimo akimirkų dvasininkas ieškojo lietuvių tautinio identiteto išlikimo sąlygų. Dvasios tvirtybe ir šiluma monsinjoras A. Svarinskas apdalino savo pašnekovus ilgiems dešimtmečiams. Kažkada, garsėjęs „skandalingais“ pamokslais visuomenėje, gyvenimo saulėlydyje neprarado dvasinės tvirtybės, tik šypsojosi dažniau, kritikuodamas savo ankstesnį ugningą toną. Kovotoju už Dekologą jis liko iki paskutinės akimirkos. Kančia, kuri nesutraiško žmogaus stiprybės, visam likusiam gyvenimui išskaidrina sielą. Laikini žemiški dalykai nublanksta amžinųjų šviesoje ir visas buvimas tarp žmonių įgauna Dekalogo prasmę.

Mielas skaitytojau, verčiu laiko puslapius ir tuomet, mintimis apie Tėvynės ir Artimo meilę, dalinasi kunigas monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS.

Jaunystėje svajojau būti kariškiu. Beprotiškai patiko gražios karininkų uniformos, nepriekaištinga laikysena. Bet visa pakeitė vienas įvykis… Karštą vasaros popietę, grįždamas į gimtą sodžių, galulaukėje pamačiau nušautą jauną rusų armijos karininką. Jo veidu ropojo musės, o yrantis kūnas priminė tokį didelį žmogaus gyvenimo trapumą, kad suvokimas, kokiu keliu privalau žengti, tiesiog nutvieskė žaibu ir mano sąmonėje įsitvirtino visam laikui.  Rudenį, pasirinkdamas amžinąsias vertybes, įstojau į Kunigų seminariją. 

Buvau ir išlikau kovotoju. Nesigailiu ir niekada nedvejoju eidamas tiesos keliu. Dvidešimt dveji metai lagerio – patys puikiausi gyvenimo universitetai. Abezės (Komijos respublika) lageryje buvau „žalias“ seminarijos studenčiokas šalia Lietuvos karinio ir politinio elito. Garsių vyrų diskusijose, pokalbiuose, tik tylėjau, klausiausi, mokiausi.

Peržvelgdamas nueitus metus, drąsiai tariu – Dievas visada yra šalia teisiųjų. Jis, Visagalis darė stebuklą po stebuklo – stiprino fizinėse ir dvasinėse kančiose, jungė žmones tvirtybės gija, kėlė sielas, neleisdamas kristi į išdavystės, melo, aklumo bedugnes. Šiandieną, aš nebūčiau gyvas, jei ne Visagalio globa.

Lageryje sutikau tik vieną bedievį, kuris „pareiškė“ nepritarimą visuotinei maldai. Dzūkai šito bedalio vos klumpėmis neužmėtė… Mūsų bloko kalinius vienijo ir jungė malda. Per dieną tardymui išvesdavo po penkis ar šešis žmones – visi likusieji kalbėjome rožinį. Niekas niekam neliepdavo, neįsakydavo, neprašydavo. Mes žinojome – muš, bet, kad tik atsilaikytų.

Vyskupas Pranciškus Ramanauskas, ramus ir flegmatiškas žmogus, po tardymo grįždavo su šypsenėle. Kaliniai tarpusavyje šnabždėjo – vyskupo tai jau nemuša. Paskui, pirtyje, aš prausiausi šalia, ir savo akimis mačiau jo nugaroje baisius randus, padarytus metaliniais strypais. Viešpatie, kiek Tu davei tam žmogui stiprybės, kad joje taptume dar tvirtesni ir mes.

Po Stalino mirties, piliečiai raudojo, o kaliniai, taip norėjome nusijuokti, ir juokėmės širdyje. Politinė situacija pamažu keitėsi, bet  Dievas kiekvienam vėl skyrė savo misiją.

Gyvenimas vadovaujantis Dešimtim Dievo įsąkymų labai paprastas teisiam žmogui ir labai sudėtingas linkusiam nusidėti.

Du Nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmečiai dar sykį įrodė, kokią žalą Lietuvai, Tautos genofondui, politinei ir visuomeninei santvarkai, keleto kartų vystymuisi padarė penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų. Iškreipta Tiesos ir Doros samprata. Religinis auklėjimas praradęs savo svarbą šeimos gyvenime. Mes nemokame būti sąmoningi, pilietiški, nesuvokiame demokratijos termino širdimi, ir niekaip negalime lygiuotis į kitas ES valstybes, kurios neišgyveno tokio sovietinio psichologinio košmaro, kaip ateizmas. Mūsų nesupranta Europa, o aukščiausio rango pareigūnai nesugeba išaiškinti ekonominės ir politinės situacijos subtilybių. 

Už gėrį reikia kovoti, nes pats gėris neapsigins. Ir dabar, kuomet skeptikai skaičiuoja, kiek metų liko Lietuvos tautai gyventi, aš tikiu Dievo gailestingumu ir laukiu stebuklo. Viešpaties keliai nežinomi ir išmintis beribė. Dvasininkija ir visa inteligentija privalo aktyviai veikti vardan tautos ateities. Žadinti tautą iš dvasinio snaudulio.

Kiekvienoje šeimoje privalu skiepyti tautinį patriotizmą. Auganti karta turi namuose matyti Lietuvių tautos didžiavyrių portretus – Maironio, vyskupo M.Valančiaus, A. Baranausko, generolo Jono Žemaičio – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. įgalioto eiti Lietuvos Prezidento pareigas. Kiekvienus namus tik papuoš Vyčio atvaizdas ir motina privalės paaiškinti dar augančiam vaikui, kas yra tas dėdė ant žirgo… (Visi pažinome Leniną, nes jo atvaizdas buvo brukamas nuo pirmų žingsnių darželiuose ir mokyklose.) 

Privalome stiprinti religinį auklėjimą. Niekas pasaulyje nepasakė, kad nemeluoti, nevogti, neištvirkauti yra blogis. Per didžiąsias šventes reikia eiti išpažinties – visi esame tik žmones ir kartais darome nuodėmes.

Sekmadienį švęsti – tai laikas dvasios pastiprinimui ir savo darbų apmąstymui.

Pagalba ir meilė artimui privalo tapti neatsiejama kiekvieno gyvenimo dalimi, tuomet visuomenėje mažiau liks vietos apatijai, susvetimėjimui, o gyvuos tiesa – svetimo skausmo nebūna. 

 Be Tikėjimo į esminius doros pagrindus, parašytus 10 Dievo įsakymų – Dekaloge, Lietuvos visuomenė be ateities. Tai privalo suprasti visi švietimo ir kultūros darbuotojai, kurių didžiausias rūpestis kaip perteikti jaunai kartai amžinųjų vertybių svarbą, skleisti Tautos istorijos dar užverstus puslapius, padėti suvokti  nesuvokusiems Dievo, žmogaus ir laiko visumos šioje žemėje. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *