Skip to content

Laiminga nelaimingo šunelio istorija

Marytė ČEPONIENĖ

Gražus, bet šaltokas antradienio rytas. Kaip ir įprasta, pasileidau į sodą palesinti zylučių ir kitų paukštelių. Turime įsirengę porą lesyklėlių ir kiekvieną rytą einame aplankyti sodo čiulbuonėlių. Jie paskui atsidėkos ne tik savo giesmėmis, bet vasarą ir kitais gerais darbais…

Ir štai – širdį veriantis vaizdas. Prie tako į Sodų gatvę, Turistų gatvės skardyje, guli išmestas ne itin didelio ūgio šuo. Sušalęs, alkanas, ant žemės (sniego) numestas kažkoks skuduras esą, kad pasišildytų. Šuo dreba, nes buvo šalčiausia naktis, iki -20 šalčio. Šuniukas apleistas, išsekęs, apšalęs. Ką daryti? 

Paglostau šunelį, bet jis tiek sušalęs, kad beveik nereaguoja. Netoliese mano sodas. Pro šalį praeina keletas žmonių, bet, aišku, kiekvienas skuba į savo darbus. Kažkoks nepažįstamas vyras neabejingas šiai bėdai, išsitraukia telefoną ir ima kažkur skambinti, kad padėti sušalusiam gyvūnui. Sako, paimčiau su savimi, bet jau turiu vieną beglobį. Lieku toliau su šuniuku. Skambinu „Mūsų Ignalinos“ redaktoriui, gal pagelbės. Pagaliau redaktorius ateina su maišu maisto. Tą šunelį nunešame į savo sodo namelį, įjungę šiltą orą pučiantį šildytuvą bandome sušildyti. Pamaitiname. Bešildamas šuo atrodo net užmiega…

Ką toliau daryti? Skambiname į Utenos gyvūnų globos namus. Pasirodo – jie sausakimši nuo nuskriaustų ir žmogaus paliktų gyvūnų. Iškart susitarti nepavyksta. Siūlo dėti į internetą nuotrauką, girdi gal atsiras šeimininkas. Tačiau aišku, kad jei šeimininkas būtų, taip gyvūno neapleistų.

Nieko negalėjo padėti ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Ignalinos skyriaus darbuotojai. Tik pasakė, kad beglobiais gyvūnais rūpinasi seniūnai. Tad skambiname miesto seniūnui Valentinui Rumbučiui. Jis neabejingas šiai bėdai. Per 10 minučių atlėkė į sodą. Apžiūrėjo nuskriaustą šunelį ir pradėjo derybas su Utenos gyvūnų globos namais. Jam iš antro karto pavyko susitarti, kad globos namai priimtų nuskriaustą gyvūną. Netrukus atsiuntė automobilį su darbuotojais, kurie paėmė šunelį ir išvežė į Uteną. Lieku apsiašarojusi… 

Visą dieną vis galvojau apie tą nuskriaustą gyvūną. Kam ir ką blogo jis padarė? Tų žmonių, jei juos galima vadinti žmonėmis, susitikti nenoriu. Kaip jums neskauda širdies, išmetant gyvūną į šaltą naktį? Pabandykite patys ant mažo skuduro praleisti naktį lauke, kai pleška 20 laipsnių šaltis. Vargu ar ir tas šunelis norėtų susitikti savo buvusius šeimininkus. 

Be galo dėkinga seniūnui Valentinui Rumbučiui už pagalbą – greitą ir nuoširdžią. Dėkui Jums, kad esate neabejingas ne tik žmogui, bet ir gyvūnams. Kad kuo mažiau ir rečiau kartotųsi tokios situacijos. Žmonės, neškite daugiau gėrio, meilės, o ne neapykantos bejėgiams augintiniams. Žmogus išmeta, kitas žmogus gelbėja… Kodėl šitaip? Nepraeikit abejingi pro kenčiantį gyvūną, padėkit jam. Nemėtykit jų, kur pakliuvo, leiskit ramiai jiems gyventi jų namuose iki senatvės. Juk jie ištikimai jums tarnavo daug metų. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

2 komantarai (-ų)

  1. Saunuole Jūs Marytė Ceponiene, kad pasirūpinot šuniukų, už gerą Jums bus atlyginta geru, gaila ir man gyvūnų, kurie neturi šeimininkų.

  2. Saunuole Maryte Ceponiene!👍😉


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *