Skip to content

Nesakyk, kad labai pavargai

Sigita TELYČĖNAITĖ

Nežinau ar daugeliui lieka svarbiu tradicinis kalendorius, kuomet visos dienos skaičiuojamos pandemijos bangavimais ir karantino diktuojamomis sąlygomis. Nuomonių formuotojai apie naujos situacijos kuriamus socialinius santykius teigia, kad tokiu būdu pasaulyje jau auginamas kitoks homosapiens – atsiribojęs nuo tiesioginių kontaktų, gyvenantis savo sukurtoje nuotolinėje erdvėje, pilnas baimių tikro pasaulio dvelksmui.

Mūsų trapi visuomenė sunkiai gyvena pasaulinės pandemijos sąlygomis. Viena visuomenės dalis dar stengiasi įrodyti, kad be kelionių ar grožio salono tikrai neišgyvens, be vakarėlių – susirgs depresija, o nulūžęs ir nenulakuotas nagas reikš pasaulio pabaigą.

Kita visuomenės dalis dirba fronto ir psichologinės įtampos aplinkoje. Tiesiogiai gelbėdami žmonių gyvybes, sunkiausią naštą toliau neša medikai. Kiekvienas išgelbėtas iš mirties nagų – pasaulinis laimėjimas, dar viena diena pačiam su neigiamu COVID-19 testu – lengvesnis atodūsis šeimoje. Nuolatinėje kovoje įtampa, stresas, baimė virsta kasdiene rutina ir didesniu nuovargiu po darbų.

Psichologiniu pervargimu skundžiasi įvairių sričių specialistai. Nuotolinis darbas alina ribotomis jutiminio suvokimo galimybėmis, aplinkos priėmimo ir informacijos perdavimo dirbtinumu. Nuotoliniame darbe kenčia visi, o labiausiai – mūsų vaikai, kuriems stinga bendravimo ir patyrimų šiandienos realybėje. Nuotolinės pamokos, olimpiados reikalauja ypatingai stipraus psichologinio pasirengimo, be kurio tampa neįmanomas tikslingas bendravimas ir naujų temų analizė, geri rezultatai mokyklose. 

„Iš tribūnos“ niekas nenori garsiai skųstis, bet apie sudėtingą nuotolinio mokymo situaciją jau prabyla drąsesni pedagogai, moksleiviai, tėvai. Visi pavargę. Sunku mokiniams, tėvams, mokytojams.

Švietimo ministerijos pasiūlymas sugrąžinti į mokyklas nuotoliniam darbui dalį moksleivių, neturinčių deramų sąlygų mokytis namuose, padvelkė realiu judėjimu, tačiau iki šviesos tunelio gale dar toli. Labiausiai kenčia daugiavaikės šeimos, nes kiekvienam vaikui reikia po kompiuterį ir atskirą kambarį… Ramus ir rezultatyvus darbas reikalauja ne chaosingos aplinkos, kampų pasidalijimo kambaryje, o elementaraus susikaupimo. Be atoritetingos mokytojos žodžių, šypsenų, patarimų ir reikalavimų kenčia pirmokėliai. Ne visada mama randa pedagoginę kantrybę savyje ir dėstymo nuoseklumą savo atžalai. Visi, paklaustieji, kaip stebuklingo vandens laukia gyvų pamokų. O kada jos sugrįš? Kada tikras gyvenimas tekės mūsų rankomis ir užsikrėtimo baimė nevers gūžtis į kupras?.. 

Sunkią naštą neša didžiųjų prekybos centrų darbuotojai, vaistininkai, dar veikiančių klientų aptarnavimo sričių atstovai. Nuolatiniai dezinfektantai gelbėja nuo viruso plitimo, bet kenčia kvėpavimo takai, rankos, atvira veido dalis. Alergiškiems tiesiog tenka palikti tokias darbo vietas, nes cheminių priemonių nuolatinis naudojimas daro savo juodą darbą.

Nelengva dirbantiems, sunku į vienatvės spąstus patekusiems senjorams, kurie stebisi pasauline pandemijos situacija ir vis kartoja, kad jau keleto kartų amžiuje tokių dalykų nebuvo. Bažnyčiose nevyksta pamaldos, bet bažnyčia yra kiekvieno namuose. Šventame Rašte sakoma, kad kiekvienas, norintis melstis, privalo pasitraukti į nuošaliausią kambarėlį ir tenai rasti jam reikalingą intymumą monologe su Dievu. Dabartis diktuoja tokį privatumą, kuriame gal plačiau atsiveria tikėjimo suvokimas…  

Visiems mums tenka šarvotis kantrybe, realiu matymu ir santūrumu. Atsakingas visuotinis socialinis bendravimas (žiauriai skambanti frazė) – vienintelis kelias į laisvą bendravimą. Taigi, norėdami judėjimo laisvės ir tikrų pramogų link, privalome gyventi naujų taisyklių ir elgesio normų aplinkoje. Privalome rasti jėgų gyventi naujai, kad būtų toliau pats GYVENIMAS. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!