Skip to content

Išverktos ašaros liko svetur

Sovietinio režimo vikšrai negailestingai traiškė jaunų žmonių idealus, svajones, keitė gyvenimus. Likusieji gyvi, pakeldami žiauriausias tremties ir kalėjimų sąlygas, vilties ir grožio apraiškose, smulkiose detalėse ieškojo kažkokio išlikimo, užsikabinimo, tolesnio magneto, kuris prikeltų ateičiai juos pačius, o buvimas pasaulyje išsaugotų prasmę.

Onutė Krasauskaitė-Pivoriūnienė tapyti pradėjo sulaukus garbaus amžiaus. Būdama beveik 70-ties metų įvardinta tautodailininke. Santūri ir kandoka, tiesmuka ir nenuspėjama išliko ją pažinojusių atmintyje. 

Tapyboje ji ilsėjosi, jautė begalinę ramybę, tyliai džiaugėsi gamtos dovanojamų peizažų grožiu ir kūryboje ieškoti savęs ragino aplinkinius. Anuomet, 2001 m., žvelgdama į savo paveikslus, beveik griežtu tonu (šių eilučių autorei) liepė juose ieškoti mažos detalės, mažo akcento, sąmoningai užslėpto gamtos žavesyje. Net suglumau, bet autorė palengva pati ėmė baksnoti į jai žinomus, gilesnę prasmę nešančius dailės kodus. Kitaip visumoje kalbėjo nudžiūvusi beržo ar lazdyno šakelė žalumoje, nulaužtas nendrės lapas, mirštanti obels šaka ar smilgos stiebas. Kitaip… Kitoniškumas Oną Pivoriūnienę vijosi iš praeities, kurčios ir abejingos jos svajonėms, meniškai prigimčiai, jaunystės idealizmui. Būdama gana uždara, asmeninio gyvenimo puslapius klausytojui vertė palengva, ramiai, o kartais – net nepakeliamai sunkiai. 

Tautodailininkė gimė 1926 m. balandžio 25 d., Galalaukių kaime, Tverečiaus valsčiuje, tuomet priklausiusiam Švenčionių apskričiai. Tėvai Antanas ir Genovaitė Krasauskai mirė 1929 m., todėl mažą Onutę ir vyresnius brolius Leonardą ir Ipolitą ėmė globoti motinos sesers Marijonos šeima, kurioje augo dar trys mergaitės – Bronė, Alma ir Valė. Teta ir jos vyras Pranas Telyčėnas nuoširdžiai priėmė našlaičius po savo stogu, augino ir auklėjo visus kaip savo tikrus vaikus. Onutės prisiminimai…

„Šeimą sudarė aštuoni asmenys. Kad ir kaip norėčiau prisiminti savo motiną ir tėvą, nepavyksta. Savo globėjus vadinau tėvu ir mama. Buvau jauniausia šeimoje ir niekad nesijaučiau nuskriausta. Geriausiu prisiminimu ir liko ta nerūpestinga vaikystė. Slinko metai, buvome okupuoti lenkų, todėl lankėme lenkišką mokyklą. Lietuviškos tiesiog nebuvo. Baigiau tris klases. Vėliau, nežinau kieno pastangomis, buvo leista mokyti lietuviškai, mokytojui keliaujant iš vienų namų į kitus. Dirbo mokytojas Marcinkevičius, Švogžlytė, o paskui mokytojavo mano vyriausias brolis Leonardas, kuris globėjų dėka buvo baigęs lietuvišką pradinę Kukutėliuose ir Švenčionių gimnaziją. 1939–1940 m. lankiau ketvirtą klasę Didžiasalyje, vokiečių okupacijos metais 5–6 klasę baigiau Tverečiuje. Ir Vidžių progimnazijoje dar baigiau keturias klases, taip susidarė viso dešimt klasių.

1944-ieji – sunkūs rusų okupacijos metai. Vietoje mokyklų neliko, bet kaimiečiai rūpinosi savo vaikų ateitimi. Man pasiūlė dirbti mokytoja ir vedėja, naujai steigiamoje mokykloje, Galalaukiuose, kuriai leidimą gavo Antanas Krasauskas ir Kazimieras Čepulis, nuvažiavę į Švenčionių švietimo skyrių.

Laimė truko neilgai. 1946 m. buvo ruošiamasi balsavimui, o aš vasario 9 d. bridau į Tverečių žibalo mokyklai ir pasiimti atlyginimo už praėjusį mėnesį. Eidama per miestelį radau (proklamaciją) laikraštuką, raginantį kovoti prieš Tarybų valdžią, pamestą tiesiog gatvėje, kurį pakėliau ir įsidėjau į bato aulą. Tverečiaus vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo Antanas Skrebutėnas, jis vadovavo ir kaimo mokykloms, ir privalėjo išmokėti atlyginimą man. Būdama jo kabinete, prisiminiau tą lemtingą lapelį ir pasiūliau pažiūrėti drauge, ką gi ten rašo…  Direktorius tik paskaitė jį tyliai ir tarė: „Atiduok man.“ Pajutusi kažką negero, lapelio neatidaviau, greitai išėjau namo. Pirmadienį, vasario 11-ąją, siautė pūga ir spigino šaltukas. Ruošiausi eiti į mokyklą. Tėvas (dėdė) įbėgo iš kiemo ir pasakoja, kad stribų mašina nuvažiavo į mokyklą… O man prieš akis jau tas lapelis boluoja, viską supratau ir pasileidau bėgti. Batai su mediniais padais, sniegas limpa, pėdos lieka. Pasimečiau visai, užbėgau pas kaimyną Juozą Šiulgą, o iš paskos jau suvirto stribai. Mane areštavo. Tada tik supratau, kiek rūpesčių ir vargo padariau savo šeimai, tam geram kaimynui, kuris neužtrenkė prieš mane savo durų. Taip prasidėjo kelias į vargus. Skaudžiausia, kad mane įskundė lietuvis ir dar tolima giminė.“

 „Mane nuvežė į Tverečiaus areštinę. Ten jau buvo sulaikyta Leokadija Meilutė, o už kokių poros dienų atvarė Elenutę Kairevičiūtę iš Mielagėnų valsčiaus. Ji dirbo mokytoja Tverečiaus vidurinėje mokykloje. Visas tris išvežė į Švenčionis ir uždarė vienoje kameroje. Drėgna, tvanku, mediniai gultai ir 50 kalinių vienoje vietoje. Pora kriminalinių, o visos kitos  – politinės. Maitino iš surūdijusių konservų dėžučių, šaukštai mediniai, paraša (tualetas) stovėjo prie durų – medinė statinė su dangčiu.

Į tardymą varydavo naktimis, mušė, reikalavo stovėti iškeltomis rankomis ištisas valandas. Supratau, kad mane įskundė Antanas Skrebutėnas, prisipažinau, kad lapelį radau Tverečiuje ant kelio ir jam parodžiau, bet vis tiek toliau tardė, kankino, tikėdamiesi sužinoti kažką daugiau. Kameroje buvo senyvo amžiaus moterų, kurios visą laiką verkė ir meldėsi, meldėmės su jomis ir mes. Iš tų akimirkų atmintyje išliko Bronė Kamarauskaitė – gera, nuoširdi, jautri. Deja, seniai jos nebėra tarp gyvųjų.

Vieneriems metams baigiantis kalėjime, įvyko mūsų visų trijų teismas. Mane nuteisė vieneriems metams, Leokadija Meilutė ir Elena Kairevičiūtė gavo po 3 metus kalėjimo. Po metų, 1947 m. vasario 11 d., mane išleido į laisvę. Tik neilgam. Po pusmečio vėl sulaikė, be jokių tardymų nuvežė į Lukiškių kalėjimą, ten sėdėjau ketvertą mėnesių, naujas teismas, kuriame pamačiau abi bendro likimo drauges – Leokadiją ir Elenutę. Visos trys gavome po 8 metus laisvės atėmimo (5 metai be teisės sugrįžti) ir turto konfiskavimas. Į rytus keliavome gyvuliniuose vagonuose, politinės kartu su kriminalinėmis nusikaltėlėmis. Pro mažą, grotuotą vagono langelį žvelgiau į miškingas tolumas, platumas… Toli liko gimtinė Lietuva, jos artimas grožis. Širdį smaugė ateities nežinia, nuoskauda, neteisybė. 

Traukinys sustojo Gorkio srityje, Sucho Bezvodnaja stotelėje. Čia jau laukė net 12 stovyklų (lagerių), mes patekome į moterų – vienuoliktą. Kalinių gyvenimą užpildė darbais. Kasėmę durpes, tempėme prikrautas jų roges, kirtome mišką. Čia buvo įvairių tautybių nuteistųjų už visokius nusikaltimus, lietuvių politinių kalinių – apie 60. Leokadija, Elena ir aš – tverečėnės, visos dirbome vienoje brigadoje, buvome pirmaujančių gretose. Mums patikėjo arklius, todėl dirbome sunkiuosius miško darbus, vežėme rąstus, 

Labai pamilau arklius, nes jie buvo belaisviai ir vergai, kaip ir mes. Prisiglausdavau prie arklio galvos, kai niekas nemato, išsiverkdavau, kiek leidžia jėgos, palengvėdavo. 

Žiemą mišką vežėme rogėmis, vasarą – vežimais ant dviejų ratų. Visada lydėdavo du sargybiniai. Vienas eidavo priekyje, kitas – gale. Vasarą šienavome pievas, rovėme kelmus, ruošėme žemės plotus būsimam derliui auginti. Rudenį vežėme į stotį derlių, o atgal vežėme sėlenas ir pašarus karvėms, kurių ferma buvo mūsų stovykloje.

Vieną žiemą mokiausi agronomijos kursuose. 1950 m. žiemą į stovyklą atvyko medicinos darbuotojų komisija, ieškoti gabesnių žmonių mokytis medicinos kursuose. Pirmas klausimas buvo: „Ar būsi donore?“ Pasakiau, kad būsiu, nors tada nežinojau, ką reiškia žodis donoras. Parašiau pareiškimą ir išvažiavau į 1-ąją stovyklą, kur buvo 12 korpusų ligoninė. Visą dieną dirbome sanitarėmis, vakarais mokėmės. Po 8 mėnesių išlaikiau egzaminus, gavau už praktiką ir teoriją gerus pažymius. Prasidėjo mano, kaip medicinos sesutės, darbas suaugusiųjų korpuse. Dirbau 3-oje stovykloje, kur gydėsi džiovininkės, paskui pervedė į 3-ąją stovyklą, kur dirbau med. seserimi ir buvau viso korpuso šeimininkė. 

Po Stalino mirties visus, kalėjusius iki 5 metų, išleido į laisvę, o nuo manęs pasitraukė sargybinis. Dirbau medicinos seserimi sanitariniame vagone. Tai buvo traukinukas „Pojezd – stancija Sucho Bezvodnaja“, kuris važiavo kiekvieną dieną. Į jį stotyse surinkdavau ligonius, paskui išlaipindavau visus pagal paskirtį, kurioje reikia stotyje. Veikė trys ligoninės. bendra, chirurginė ir tuberkuliozinė. Vaikščiojau laisvai. Kiekvieną savaitę eidavau į stovyklą (zoną) parsinešti savo maisto davinio. Sanitariniame vagone turėjau padėjėją sanitarą.     

Ėjo metai. 1954 m. balandžio 16 d. prie sanitarinio vagono atvyko pareigūnas ir informavo mane, kad esu laisva, nes dirbau be jokių išeiginių, paromis. Nustėrau, nes netikėjau tokia laime. Paskutinę naktį mane uždarė į arešinę su kriminalinėmis nusikaltėlėmis, kurios buvo nuteistos 25 metams. Bet ačiū Dievui, nieko neatsitiko.

Taip ir sugrįžau į Lietuvą. Norėjau verkti, išlieti patirtą skausmą, bet negalėjau, ašaros liko išverktos Gorkio srityje, prisiglaudus prie arklio. Džiaugiausi radusi gyvus savo antruosius tėvus, kurie padarė man šitiek gero ir daug kančių dėl manęs išgyveno. Deja, praradusi pasitikėjimą žmonėmis, laisvėje prie aplinkos nepritapau, buvau paženklinta. Grįžusi, darbo medicinos srityje negavau. Sulaukusi senatvės, prisiminiau vaikystę, kuomet mėgau piešti, ypač gamtą. Pradėjau tapyti, mėgautis ramybe ir dvasiniu poilsiu, kurį suteikia kūrybinis darbas.

Noriu ir linkiu savo dukroms Mildai ir Irenai bei šešetui vaikaičių pamilti tapybą, gamtos grožį ir sekti mano pėdomis.“  

Onutė nepritapo savo kitonišku, skvarbiu ir tiesiu žvilgsniu į aplinką. Kolūkinio matymo sukurtoje vertinimo sistemoje netiko jos tiesmukiškas charakteris. Ji niekada negražbyliavo, neapsimetinėjo kitokia, nepatogias frazes „rėžė tiesiai į akis.“ Ją supratusių amžininkų prisiminimuose liko žmogumi, regėjusiu aplinkoje harmoniją ir grožį, pastabiu artimo skausmui ir laisvu savo vertinimuos.

Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos kraštotyros muziejus saugo didelę dalį dovanotų tautodailininkės darbų. Liko tik nenupiešti Onos Krasauskaitės-Pivoriūnienės beprotiškai mylėti žirgai, bet dažniausia, giliausius jausmus ir išsinešame su savimi, savyje, be viešų aptarimų ar vertinimo. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje