Skip to content

Apie Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą (J. Maceikos knygą sutinkant)

Birutė RAGINYTĖ-ŽEMAITIENĖ

Labai džiaugiuosi, kad man į rankas pateko 2020 m. pabaigoje išleista mano buvusio dėstytojo, gerbiamo Juozo Maceikos (1904–1991) knyga „Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938 m.“.

Knygos turinys tarytum sugrąžina į mano vaikystę Lenkijos okupuotame krašte – Ignalinos r., Vidiškių sen., Gerveliškės kaime. Šiame krašte daug paminėtinų Rytų Aukštaitijos parapijų (manoji Daugėliškio, taip pat Rimšės, Tverečiaus, Adutiškio, Dūkšto ir kitos). O kiek kaimų, kiek šimtų žmonių, nukentėjusių vien dėl lietuviško žodžio, kalbos, dainos ir maldos. 

Knygai neturiu ką prikišti, bet galiu tik papildyti, nes jau mažai belikę tarp mūsų žmonių, kurie, kaip aš, juto Vilnijos krašto priespaudą nuo Juzefo Pilsudskio ir Liucjano Želigovskio laikų. 

Mūsų apylinkėse, minėtose parapijose ir beveik visame Vilniaus krašte buvo kalbama lietuviškai. Mus, mažus vaikus, nuo šešerių metų versdavo eiti į lenkišką mokyklą. Susodindavo ant grindų palei sieną ir liepdavo kartoti po vieną žodį: „co… ty jesteš… poliak… maly… jaki… znak… ožol… bialy“. Sėdim ir kartojam. Pajudėt neleidžia. Lietuviškai net sėdinčio šalia paklausti neleidžia, ir apskritai mokykloje kalbėti lietuviškai buvo uždrausta. Mes, mažiukai, tik pirštais, gestais bendravome. Vieną kartą drabužinėje kaimynės Stefos paprašiau paduoti „žiupanų“ (lietuviškai „paltas“), tai mokytojas Edmund Elpatevski griebė už nugaros ir parklupdė ant aštrių akmenukų. Kai mokytojas nuo jų atkėlė, keliai buvo kruvini. Mokytojas sakė: „Tai – lietuviškas kraujas, jei būtum lenkė, kraujas netekėtų“.

Mokykloje nebuvo leista nei žodžio lietuviškai pratarti. Rodydavomės pirštais, ir mūsų pavardės bei vardai sulenkinti buvo, pavyzdžiui, aš buvau Raginisiowna. Prie namų kaimuose prikaldavo medines lenteles su sulenkinta pavarde. Tėvai taip tapo Ragin ir Raginiova, kaimynai Miloš ir kt. Po to pagal tas pačias „mūsų“ pavardes lenkai kunigai laidojo ir dabar istorijos nemokantys žmonės į tuos Vilnijos krašto antkapius rodydami šneka, kad lenkų gyventa. 

Kol visa Vilniaus istorija domimasi, laikmetis lenkų valdžioje sąmoningai nutylimas. Kaip tik dėl to nepaprastai džiugu, kad pasirodo unikalus šaltinis besidomintiems ir atrandantiems pamirštą lietuvių tautos ir Vilniaus krašto istorijos puslapį – gyvenimą prieškario okupuotame Vilniaus krašte. 

Knyga suskirstyta į tam tikras dalis. Tai Vytauto Sinicos įvadas: išsamus, įvedantis į knygos esmę, suteikiantis platesnį vaizdą, nukreipiantis skaitytoją toliau gilintis, susipažinti ne tik su knygos turiniu, bet ir su asmenybėmis, jų darbais, draugijomis, baudžiamosiomis bylomis ir kitkuo. 

Pirmojoje dalyje rašoma apie lietuvių būklę 1935–1939 laikotarpiu, apie lietuviškas mokyklas: privačias pradžios, valstybines vidurines, naminį mokymą, kursus suaugusiesiems, mokytojų seminariją, Švenčionių ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijas. Tą išgyvenę prisimena, kaip sunkiai buvo įsteigtos skaityklos-bibliotekos, lietuvių draugijos ir jų skyriai: mokslo, labdarybės , ūkio mokytojų sąjunga, sporto klubas. 

Gerai prisimenu ūkio draugijos Daugėliškyje įsteigtą pieninę ir kooperatyvą. Kaip džiaugėsi žmonės, vežė ir nešė pieną. Pagerėjo apylinkės materialinė padėtis. Bet žydai ir lenkai tokiu lietuvių susiorganizavimu buvo nepatenkinti, nors net lenkų spauda lietuvišką pietinę aukštai vertino. 

Prisimenu, kaip buvo slepiama lietuviška spauda. Lietuviškus laikraščius kišdavo už šventų paveiklų, „abrazdų“. Jei rasdavo, dėdavo baudas. Perduodavo žmonės juos vienas kitam užsikišę po sijonais, „spanyčiom“, kvartukais, vyrai apsisukę kojas. Buvo draudžiami ir kultūros-švietimo vakarai, spektakliai, koncertai, netgi vaikų pramogos ir šokiai („kuokinės“). Nebuvo leidžiama lietuviškų pjėsių, spektaklių, o mano tėviškėje veikė slaptas jaunimo suėjimas, „židinys“. 

Vykdyta pogrindinė lietuviškos spaudos ir kitų dalykų „kontrabanda“ per sieną. Nuo mūsų demarkacinė Lietuvos-Lenkijos linija buvo už kokių 15 kilometrų. Atvažiavo kartą pas mus dėdė Jonas Padvalskas ir sako: „reikia drąsaus vaiko, kurį mes pervesim per rubežių“. Tai mane, kokių šešerių metų, apvilko plačia suknele ir nuvežė į miškelį prie Akriemių kaimo, Kazitiškio parapijoje. Sako „Nebijok, ateis lietuvių policininkas ir viską paduos“. Taip ir buvo. Prikišo man į prisiūtus maišelius knygų, mane pakišo po maišu vežime ir atvežė namo. 

Seserys Onytė ir Lionė labai džiaugėsi sužinojusios, kad galės vaidinti. Jos vaidino ir net keliose parapijose ir Lapušiškėje kunigo V. Toškūno globojamų skautų stovykloje. 

Apie 1938 m. visos draugijos, skaityklos-bibliotekos buvo uždarytos. Skaityklų vedėjai nubausti ir net ištremti. O kiek buvo areštų, teismų, geriausiai liudija šioje knygoje Juozo Maceikos surinkti dokumentai. 

Antroje knygos dalyje yra pateikta lietuvių visuomenės peticijos: viešojo švietimo ministrui Varšuvoje, Lenkijos Respublikos Prezidentui, ministrų tarybos pirmininkui. Daug kartų buvo rašytos ir siųstos peticijos-memorialai religinių išpažinimų ir viešojo švietimo ministrui, o taip pat Švenčionių, Trakų, Breslaujos, Vilniaus storastoms dėl lietuvių kalbos mokymo ir visos liko be atsako arba buvo nubausti rašiusieji. 

Susiorganizavę amatininkai, gyvenantys Vilniuje ir kitur, kreipėsi į ministrų tarybos pirmininką, pateikdami įrodymus, kad atimta galimybė puoselėti ir vystyti tautinę kultūrą, rengti savo darbų parodas. Jie pateikė net 10 prašymo punktų su 105 parašais. Tačiau nei vienas punktas nebuvo patenkintas. Ypač buvo prašoma, kad valdžia leistų naudotis lietuviška spauda. Vietoje leidimo lietuviai leidėjai buvo dar griežčiau kontroliuojami, kas ir anksčiau žinoma iš, pavyzdžiui, Vinco Martinkėno pasakojimų. 

Dar vienas iškalbingas faktas. Mūsų kaime, Gerveliškėje, buvo toks atvejis. Juozapas Milašius turėjo apie 40 hektarų žemės, kuriuos jam buvo davęs Seniškio dvarininkas už labai gerą tarnystę. Jo šeima buvo didelė, augo aštuoni vaikai, o žmonai Adelei susirgus, jie nebegalėjo susimokėti mokesčių už žemę. Valdžia iš jo atėmė 20 hektarų ir į juos atkėlė sulenkėjusį lietuvį Mykolą Petkūną, kuris buvo vedęs krašte žinomą lenkę, vietinių „spranžina“ vadintą. Ir mūsų kaimas turėjo mokėti mokesčius už šį „lenką“. Apskritai lietuvius apkraudavo papildomais mokesčiais, o iš jų atėmę žemes, jas atiduodavo tikriems ar netikriems lenkams. 

J. Maceikos knygoje pateikta daug faktinės medžiagos. Autoriaus surinkti ir išsaugoti dokumentai, įvairiais sunkiais okupantų keitimosi momentais buvo išlaikyti su pagalba šeimos – vaikų ir žmonos, kuri buvo poetė ir švietimo korifėjus. Dirbdama lietuvių kalbos mokytoja mokykloje, ji įrodė, kad kalbą galima išmokyti – visi jos klausęsi abiturientai išlaikė abitūros egzaminus. Tai buvo sensacija visoje respublikoje. 

Man imant į rankas šią knygą, prieš akis iškyla 1949–1950 mokslo metai, kai aš baigiau vidurinio mokslo metus prie Vilniaus universiteto. Tada mokiniai su ypatinga pagarba žvelgė į dėstytoją Juozą Maceiką, iš lūpų į lūpas ėjo žodis, kad dėstytojas turi nepaprastai daug žinių. Jis ir išsiskyrė iš kitų savo erudicija, inteligentiškumu, žmogišku bendravimu ir, žinoma, žiniomis. 

Dėkoju ne aš viena, bet visi mano pažįstami iš Vilnijos ir Rytų Aukštaitijos krašto sumanytojams, parengusiems ir išleidusiems šią ypač vertingą knygą. Dėkojame Vytautui Sinicai ir redakcinei kolegijai, Valstybingumo studijų centrui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, redaktorei S. Šimelionytei, maketuotojai D. Dubonienei, dailininkei E. Stonienei. Prašyčiau ir tikiuosi, kad šis leidinys atsidurtų ir mokyklų bibliotekose.

Pro Patria.lt

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *