Skip to content

Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją

Sigita TELYČĖNAITĖ

Kodėl nesąžiningus veisėjus gina Lietuvos įstatymai – verda diskusijos ir aistros įvairiuose tinklalapiuose. Kodėl paimti apleisti, blogai prižiūrimi, į ankštus narvus sukišti šuneliai vėl privalo grįžti į tokių šeimininkų namus? Kas formuoja tokius nesuvokiamus atsakingų institucijų sprendimus? 

Gyvūnų gerovė – optimalus gyvūnų fiziologinių ir etologinių poreikių tenkinimas – skelbia įstatymai. Ar tikrai visuomenė jau subrendo rašytinių tiesų sampratai, ar, visgi, tikrąsias tiesas formuoja kiekvieno individualus auklėjimas, pasaulėžiūra, empatijos lygis. Kiek mes patys suprantame ir kaip vertiname žmogaus bendravimą su gyvūnais, kas ta gerovė?

Jei žmogus gali rinktis savo gyvenamąją vietą, erdves, aplinką, tai gyvūnėlis priima pasaulį, kurį formuoja šeimininkai. Juk ne veltui sakoma, kad laimingiausias yra valkatos šuo, nes šeimininkas su juo dalinasi paskutiniu kąsniu. Klasikai rašė – šuniui nusispjauti į gražias mašinas, pinigus, didelius namus. Šuniui vis vien, ar tu esi turtingas, ar vargšas. Protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją.

Gal gyvūno išlikimo instinktas formuoja tokią ištikimybę ir prieraišumą šeimininkui, bet „pasaulio valdovams“ lieka tik pavydėti tokio jausmo stiprumo ir atsidavimo, ištikimybės geradėjams.

Nerimstančią žmogaus dvasią veda noras daug ir turėti – pinigų, mašinų, nepamatuotų patogumų. Gyvūnai seniai tapo preke, ypač originalių veislių, paklausių, madingų. Jie tarsi prašmatnios rankinės puošia „garsių verslininkių“ garderobą, tampa primityvaus pasipuikavimo objektu. Prie ūkinių pastatų pririštas močiutės Sargis, savo gyvenimo laimę mato prie būdos, su grandine po kaklu. Svarbiausia – šilto viralo bliūdas (juk taip lepino savo šunis daugelio močiutės). Tai – Sargio įsivaizduojama gerovė, jam sukurtas pasaulis.

Suprantu, kad tokiais filosofiniais svarstymais nesivargina į skandalus patenkantys veisėjai, bet kokia kaina daugindami ir laikydami  gyvūnus, jie skaičiuoja būsimą pelną, visai nenusiteikę kažkokių gerovės sentimentų įsileisti į širdį. Gyvūnai negali apsiginti nuo primetamų situacijų, jie tik kenčia. Todėl gerovės įstatymas privalo ginti įkalintus ir bejėgius.

Viena – kuomet natūrali atranka vyksta gamtoje, kurioje pakankamai daug žiaurumo. Visai kita, kai žiaurias sąlygas diktuoja žmogus su savo cinišku sąmoningumu ir vartotojo poreikiais. Gailestingumas ir kilniadvasiškumas, susieti su Aukščiausiu pradu, įgalino žmogų valdyti žemėje, deja, materijoje surambėjusios dvasios, net nesiekia įžvelgti gilesnės prasmės nei instinktai. 

Didžiosios Britanijos mokslininkai, visą dešimtmetį tyrę šunų bendravimą-kalbą, įvairiose pasaulio valstybėse, padarė išvadas, kad mūsų ištikimieji savo žodyne turi apie 16 000 žodžių, viso pasaulio šunys susikalba tarpusavyje. Tokiu atveju, žmonėms lieka pavydėti šunų diplomatijos lygio. 

Skaudu, kuomet iš negalinčio pasirinkti gyvūno, žmogus ugdo tik pelno dauginimo mašinas, skaičiuoja „prekių nuostolius“, išbraukiant moralės buvimą ir elementarų padorumą.    

Jei tu pasirūpinsi badaujančiu šunimi ir jį prižiūrėsi, jis tau atsilygins tuo pačiu ir bus tau ištikimas, tai yra esminis skirtumas tarp šuns ir žmogaus – rašė Markas Tvenas.

LSMU archyvo nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *