Kilus karštai diskusijai dėl Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos ir Ignalinos gimnazijos reorganizacijos, vargu ar rasis abejingas ignalinietis. Spaudoje ir socialiniuose tinkluose gausu nuomonių, pasisakymų. Nuomonę turiu ir aš, V kartos vienos šeimos atstovė Ignalinoje. 

Pirmoji mintis, išgirdus apie šiuos planus, – „kaip taip galima? Kodėl?“. Tai, žinoma, emocijos. Jos visada ima viršų. Jeigu žvelgtume iš emocinės šio reikalo pusės, galėtume muštis į krūtinę ir šaukti, kad yra barbariška „nuspirti“ dešimtmečius gyvuojančią mokyklą, kurią metai iš metų kūrė ignaliniečiai, ir „prilipdyti“ prie naujadaro – greit minėsiančio vos 20 metų sukaktį. Kaip mokyklai – vaikiškas amžius. 

Jei būtų viskas vykdyta paeiliui… Išėjus progimnazijos direktorei, paskirtas tikras laikinasis vadovas Česlovo Kudabos progimnazijoje. Tada paskelbta, kad dėl sunkios finansinės padėties Ignalinos gimnazijoje reikalinga reorganizacija ir galiausiai pasiūlyta vėl sujungti mokyklas, siekiant suvaldyti situaciją. Vėliau pasiūlyta bendruomenei balsuoti už įstaigos pavadinimą ir pabaigoje – paskelbtas konkursą naujo darinio vadovo pareigoms. Žingsnis po žingsnio ir viskas būtų įvykę, matyt, be didelio sąmyšio, nuoskaudų ir priešpriešos. Turėtume tą pačią mokyklą, išsaugotą ją kūrusių atminimą, o svarbiausia – išlaikytą pagarbą visiems. 

Kodėl dabar pasirinktas toks kelias, sunku suprasti. Ir tas 37 puslapių „reorganizacijai skirtas dokumentas“, labiau primenantis prastą rašinį, kuriame yra reikalinga pradžia ir išvados, o dėstyme – gausybė informacijos, niekaip neatsakančios į klausimą, kokiu būdu pagerės vaikų mokymo kokybė. Net įtarčiau priešingą situaciją – kokybei blogąja prasme gali stipriai atsiliepti pakitusi psichologinė atmosfera progimnazijoje po reorganizacijos. Kodėl? 

Perskaičius Ignalinos gimnazijos mokytojų kreipimąsi socialiniame tinkle „Facebook“, atėmė žadą. Tekstas, žinoma, parašytas labai gražiai, ir, regis, turėjo sujaudinti. Iš tikrųjų sujaudino, tik, matyt, ne ta prasme, kokios tikėtasi, todėl privertė sunerimti. 

Atsiliepimą ten parašiau ir aš, bet paantrinsiu jį ir čia. Dėl labai paprastos priežasties. Visa informacija, „plaukiojanti“ internete, ten ir plaukioja. Kažkas užmeta akį (apie 20 proc. gyventojų), o kažkas ir svarbią informaciją, ir begalybę „šiukšlių“ praleidžia pro akis. Taigi, nusprendžiau nuomonę išdėstyti spaudoje, nes puikiai žinau, kad ji tikrai pasieks adresatą. 

Mano komentaras FB: „Labai gražiai parašyta! Puiki komanda! Šaunuoliai!  Tačiau man, ne komandos nariui, tikrai užgautų širdį… Akcentuojamos gimnazijos vertybės, kaip kažkoks išskirtinis privalumas. Tarytum, jo neturi kitos rajono mokyklos, ypač progimnazija. Abi šios mokyklos – mūsų miesto veidas. Kitaip tariant, vaikai nesukrito iš dangaus į mokyklas. Juos kažkas pagimdė ir įskiepijo jiems savas vertybes, įdiegė pasaulio suvokimo gaires. Tarkim, vienoje iš klasių yra vos 4 vaikai iš 24, kurių intelektas aukštas ir aukštesnis už vidutinį. Progimnazijos mokytojai atlieka juodžiausią darbą formuodami šiuos žmones (dar nepamirškime siaubingosios paauglystės) ir tik tada, suformavę (kiek leidžia mokinio galimybės) branduolį, atiduoda į gimnaziją. Todėl ir progimnazijos kolektyvas, ir gimnazijos kolektyvas yra savaip išskirtiniai, stiprūs. Tik kiekvienam reikėtų geriau išnaudoti savo stipriąsias puses. Kodėl gimnazijai nepagalvojus tapti prestižine ne tik rajono, bet gal ir apskrities mokykla, galinčia konkuruoti su Visaginu, Utena (kur iškeliauja stiprūs mūsų vaikai)? Juk Ignalina gali pakelti nosį nuo asfalto ir išsikelti ambicingesnius tikslus, nei bandyti išgyveni vienas kito sąskaita! Sėkmės!“

Nuoširdžiai linkiu Ignalinos gimnazijai, turinčiai tokį stiprų ir puikų kolektyvą, pergalvoti strategiją. Gal išties vertėtų gimnazisto vardą paversti siekiamybe, o ne būtinybe bet kokia kaina. Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijai – pagalvoti apie geresnes mokymosi sąlygas stipresniems, motyvuotiems vaikams. Galbūt galėtų atsirasti koks nors eksperimentinis pasiūlymas-prašymas ministerijai, kad leistų formuoti stipriųjų klases su mažesniu mokinių skaičiumi, taikant aukštesnio lygio programas, netradicines pamokas muziejuose, teatruose, koncertuose, laboratorijose, universitetuose (už kurias galbūt galėtų ir patys tėvai susimokėti). Tai tik minčių lietus, bet nuo kažko pradėti reikia. 

Baigdama mintį, norėčiau paprašyti neskubėti priimti sprendimo. Sugriauti visada lengva, bet sukurti… 

P. S. Gerb. Gražina Mackoniene, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja, jau įvykdytas „perversmas“ Dūkšto mokykloje. Rezultatas: 2 vaikai pasirinko Ignalinos gimnaziją ir net 17 važiuoja į skirtingas Visagino mokyklas. Ar tai ne priežastis neskubėti? Ne sykį su gerb. meru Justu Rasiku teko kalbėti apie „vietinius“ ir „nevietinius“. Jis čia įleidęs šaknis, sukūręs šeimą – jau savas, Ignalinos žentas, bet, žinoma, nevietinis, kaip ir daugelis kitų žentų, marčių. Privalumas ar minusas – priklauso tik nuo paties žmogaus. Savotiška priešprieša atsiranda tada, kai vadinamieji nevietiniai imasi drastiškų perversmų. Tai savo kailiu patyriau jaunystėje vienoje kaimo vietovėje ir dėl to dar ir šiandien man labai nesmagu. Taip, atvykusiam iš didelio miesto į mažą, ar tiesiog iš miesto į kaimą – visada atrodys viskas keistina. Darant tai taktiškai ir turint aiškius argumentus, galima imtis veiksmų. Tačiau įlėkti ir pasakyti, kad jūs, trumparegiai tamsuoliai, nieko nesuprantat – mažų mažiausiai neprotinga. Nors, kita vertus, niekas kitas geriau neparodys tavo klaidų, nei atvykėlis. Juk nuo senų senovės sakoma, jei savo namuose nebepastebi voratinklių, pasikviesk svečių. 

O vietiniai (klaipėdiečiai – Klaipėdai, ignaliniečiai – Ignalinai, dūkštiečiai – Dūkštui, mielagėniškai – Mielagėnams ir t. t.) visada liks vietiniais tik dėl to, kad tik jų gyslose pulsuoja gimtojo krašto esmė, pamatiniai dalykai, kurių nei įgyti, nei išmokti neįmanoma.