Skip to content

Kelionė rajono istorijos takais

Zuzana STUNŽĖNIENĖ („Spindulio“ draugijos narė)

Per žydinčią pievomis, banguojančią ežerų gaiva, kvepiančią pušynų viržiais Rytų Lietuvą iš Vilniaus išriedėjo autobusai su Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ ir Vilniaus Emilijos Pliaterytės draugijų keliauninkais. Turiningos kelionės dviejų dienų metu pamatėme daug svarbių Lietuvos istorijos, kultūros bei gamtos paminklų. 

Pakeliui į Švenčionis susipažįstame su Pavoverės gyvenviete. Čia 1775 m. dvarininko pastatytoje bažnytėlėje buvo pakrikštytas Juozapas Pilsudskis. Stebino Nalšios muziejaus Švenčionyse eksponatų gausa: čia ir pirmykštės lietuvių sodybos ežere ant polių maketas, ir senųjų piliakalnių bei pilkapių radiniai, ir skaudūs pokario aidai. Vienas stendų fotografijomis byloja apie kovotojo už lietuvybę ir Lietuvos laisvę kunigo Broniaus Laurinavičiaus pasiaukojimą. Aktyvus kunigas 1981 m. sovietų pakalikų buvo pastumtas po riedančiu sunkvežimiu ir žuvo. Tik taip tarybų valdžia sustabdė net pastačiusio Švenčionių r. bažnyčią kunigo veiklą. Dvarų kultūros reliktų muziejuje irgi nemažai. Matėme dvaro ponios skrynią balinėms suknelėms ir jų lankams vežioti. Kitą tokią skrynią priglaudė Peterburgo muziejus. Ypač gausus liaudies buities ir spalvingųjų audinių skyrius. 

Iš Švenčionių patraukėme Vidiškių dvaro link. Jaunas energingas savininkas, baigęs filologijos ir technikos mokslus, dabar studijuoja dvaro baldų architektūrą ir priklauso Europos architektų bendrijai. Jo pasakojimas – išskirtinis, pilnas emocijų ir istorinių faktų. Dvarą, kolchozų gerokai apgriautą, savo lėšomis restauruoja daugiau negu 10 metų. Įdomu, kad jo tėvas, išleidęs 4 knygas apie sovietų konclagerius, yra parašęs knygą ir apie vieną iš ukmergiškių politinių kalinių. 

Ignalinos naujosios bažnyčios erdvėje nuskambėjo Maironio „Marija, Marija“, „Lietuva brangi“, „Oi, neverk, matušėle“. Ypač didingas tremties skausmą primenantis paminklas – kryžius iš 19 m aukščio kedro, atgabento iš paties Sibiro: motinos, partizano našlės, beglobio vaikelio akys žiūri į praeivį nuo geležinkelio bėgių, o Vilniaus mokytojų namų Žemaičių dainos ansamblis uždainuoja tremties dainas – jas dainuojame visi. Ignalinos gėlynų spalvinių kompozicijų galėtų pasimokyti ne tik Ukmergės gėlininkai (ši kelionė vyko dar prie senosios rajono valdžios, kai miestas išties žydėjo – red.).

Kačergiškės pavadinimo gal ir žemėlapyje nerasi. E. Pliaterytės bendrijos vadovas, jos vardo mokyklos mokytojas, pasakoja, jog herojiškoji Emilija 1831-­aisiais šiose ežeringose ir pelkėtose giriose kovėsi su rusų caro kareiviais. Remiantis istoriniais šaltiniais, rimtas susirėmimas su Rusijos caro armija prie Kačergiškės vyko 1831 m. gegužės 21 d. Po mūšio prie Gluboko Baltarusijoje, sukilėlių dalinys, vadovaujamas E. Pliaterytės, netikėtai užpuolė carinės kariuomenės būrį, atvykusį iš Vidžių, ir jį išvaikė. Aikštėje prie bažnyčios, kurią 1748 m. pastatė klebonas Jonas Rozenas, nustebino aukštas, didingas, neseniai pastatytas paminklas lietuvių karžygei. Paminklo viršuje – kryžius, žemiau sukilimo data – 1831. Centre – E. Pliaterytės atvaizdas, o apačioje kritę karžygiai. „Vienas jų, bene jauniausias, ir mirties akimirką laiko rankoje iškeltą kardą „Už Lietuvos laisvę“, – sakė paminklo architektas ir liaudies skulptorius Teofilis Patiejūnas. Nei Kultūros ministerija, nei kitokie Seimo ponai paminklui lėšų neskyrė – menininkas dirbo be atlygio, tad šiame paminkle, rodos, atrandame pačią jo širdį. 

Tverečius – pasienio bažnytkaimis. Raudonų plytų bažnyčia bokštais ir debesį remia. „Gyventojai aukojo statybai po 2 karves. Už parapijiečių aukas buvo nupirkta Didžiasalio plytų gamyklos įranga ir bažnyčios statybai imtos gaminti plytos“, – pasakoja jaunas gidas, Didžiasalio pagrindinės mokyklos mokytojas. Tverečiaus kultūros namuose susirinko apylinkės bendruomenė. Tarmių vakarą šauniai vedė Vilniaus mokytojų namų darbų organizatorius Juozas Žitkauskas. Šauniai trenkė Didžiasalio kaimo kapela, žemaičių tarmę išdainavo minėta Žemaičių dainos ansamblio grupė (vad. V. Liutikaitė). Linksmus satyrinius eilėraščius skaitė poetas Juozas Elekšis, Raseinių šneka bylojo ir šių eilučių autorė. Žinoma, aukštaičių buvo daugiau: skaitė vietinė mokytoja, Mielagėnuose užaugęs poetas ir satyrikas Leopoldas Stanevičius, iš Želvos kilusi „Spindulio“ vadovė A. Tumaitė ir t. t. 

Visur buvome šiltai sutikti, už tai esame dėkingi mieliems aukštaičiams. Aukštaitijos nacionaliniame parke įdomiausias Ladakalnis, iškilęs virš jūros lygio 175 m. Žvalgėmės į 6 ežerus nuo didingo kalno viršūnės, bet atplaukiant žaliaplaukių laumių vis tiek nepamatėme. 

Kai pritrūko dienos, skolinomės vakaro prieblandą – dainos autobusuose netilpo… Gražiai su brandaus amžiaus keliauninkais bendravo ir jaunesnieji: matyt, istorijos pėdsakų mums visiems vienodai reikėjo. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *