Skip to content

Už jaunystės šėliones, sunkų darbą ir už… šiandieną

Lina RAGINYTĖ

Kiekvieno žmogaus gyvenime gali kažką rasti. Kažką išskirtinio. Ypač ryškūs žmonių, gyvenančių vienkiemiuose, paveikslai. Kiekviena veido raukšlelė, žvilgsnio gilumas, balso vibracija pasakoja vis kitą istoriją. Apie jaunatvišką šėlsmą, svajones, meilę, brandą, sunkų darbą ir širdyje įsiviešpatavusią ramybę… Devynis dešimtmečius šia žeme vaikštantis Aleksandras Stankovskis praeitį palikęs praeičiai, rūpinasi negalią turinčia žmona, ūkiu ir tebesimėgauja kiekviena diena. 

Kaimas prie „senojo Vilniaus kelio“

Galėtum parašyti nuostabią knygą apie senąjį kelią į Vilnių (tiksliau – nedidelę jo atkarpėlę iki Švenčionių r.), jo žmones ir istoriją. Keliaudamas juo vietomis dar rastum bruko atkarpų ir išlikusių sodybų. Nors praėjo keturi dešimtmečiai, kaip nutiesus asfaltą, šiuo keliu važinėja tik vietiniai gyventojai į sodybas. Vienoje iš sodybų, kur kažkada buvo devynių pirkių Naujasalio kaimas, o dabar vos trys pirkelės palaukėmis išsibarstę stovi, gyvena Aleksandras ir Vanda Stankovskiai. Gaspadorius juokiasi, kad atėjus kiekvienai valdžiai keitėsi kaimo pavadinimas: „Prie lenkų buvom „Nova vieš“, prie rusų – „Novaja derevnia“, na, o grįžus Lietuvai, vėl tapom Naujasaliu“.

Kadaise, 1932 m., šiuos namus pastatė Aleksandro tėvai, Franciškus ir Halena. Čia jie augino ir penkis savo vaikus. Vienas neišgyveno net metukų. Deja, šiandien iš šeimynos belikęs Aleksandras, tačiau yra atžalos – jaunesniosios giminės kartos. 

Vaikystė karo metais

„Prasidėjus karui, aš jau ėjau į mokyklą Ceikinėliuose. Mokykla buvo Šimonio namuose. Sudegė. Tada kituose namuose įsikūrė. Apie 20 mokinių ėjo į mokyklą iš Mažulonių, Panižiškės, Naujasalio, Saulių, Burkolų ir pačių Ceikinėliai. 

Mokiausi jau antrame skyriuje. Atėjus rusams, visi imta mokyti rusiškai ir mane vėl perkėlė į pirmą skyrių. Tada atėjo vokiečiai. Buvau jau trečiam skyriui, o atkėlė į antrą. Tai ir trypčiojau vietoje. Tai mokė, tai nemokė. Mokytojas atvažiuodavo iš Vaiciukiškės.

Pats karo metas nelabai skyrėsi. Daugiau ką iš tėvų suprasdavai. Sykį ganiau karves. Užėjo vokiečiai ir klausė kelio į Panižiškę, dar pašydijo mane ir nuvažiavo. Pono žemėj ganiau karves ir kaip Lietuvą ėmė rusai. Bet viskas tykiai, nei šaudymo nieko. Per visą karą mačiau kelis lėktuvus, tada bėgom slėptis. Šiaip pas mus buvo ramiau, tik va Šakarvoj rimtas susirėmimas buvo. 

Smagi jaunystė ir sunkus darbas

Matyt, dažnas smagesnio būdo žmogus pasakys, kad jaunystė – šėlionių metas. Taip sako ir pašnekovas. „Visada buvau „boikus“, niekada neverkšlenau ir nesiskundžiau. 1950 m., kai pradėjo kurtis kolūkiai, dirbau buhalteriu. 1952 m. išėjau į armiją. Tarnavau Ukrainoje, Kaminske, Stalingrade, iš viso: 3 metus ir 8 mėnesius. Kiek pasisukioję prie namų, išvykau į Ukrainą, į Dombasą dirbti anglies kasykloje. Visada galvojau, kad reikia uždirbti pinigų. O čia juk tik darbadienius rašydavo, o pinigų nebuvo. Kadangi buvau laisvas, ne kolūkietis, kur norėjau, ten važinėjau. Po 2,5 metų, 1960 m., grįžau vairuotoju ir pradėjau mokintis vairuotoju. Po trijų mėnesių tais pačiais metais pradėjau dirbti vairuotoju Aukštakalnio tarybiniame ūkyje, o paskui kolūkyje „Naujas gyvenimas“ iki 1991 m.

Skamba nuobodžiai. Bet nuobodu nebuvo. Aš jau pačioje jaunystėje, kadangi daug dirbau, turėjau pinigų ir nusipirkau motociklą. Šitam krašte tokie buvom penkiese. Pas mergaites, į šokius važinėjome. O sykį visi penkiese nukūrėm į festivalį Ignalinoje. Žinote, tada buvo tokie laikai, kad degtinė ėjo vietoj vandens. Ar tu darbe, ar tu prie namų, ar kur važiuoji, visada degtinė su tavim. Baisiai žmonės gėrė. O ir milicija neleisdavo vairuoti tik tiems, kurie jau buvo per daug girti. Liepdavo rašyti pasiaiškinimą. Pasakai „nepomniu“ ir viskas, nereikia ir pasiaiškinimo rašyti. Taigi, tada buvom išgėrę, o inspektorius Sipavičius paėmė raktelius, liepė išsipagirioti ir tada ateiti raktelių. O mes degtuku užsivedėm motociklą, išvažiavome į parduotuvę, nusipirkom dar ir vėl šventėme. Ir juokas ima iš kvailų poelgių, ir baisu, bet taip jau buvo“, – sako vyras. 

60 metų drauge po vienu stogu

Kiekvieną šeštadienį, sekmadienį vis kitoj pirkioj vykdavo šokiai ir vis kiton pusėn visi traukdavo. Taip belakstydamas Aleksandras nusižiūrėjo Vandutę iš Burkolų kaimo. O ši – ne pėsčia buvo. „Patiko tai patiko, bet dar penkerius metus tūsėmės. Tai susitaikom, tai vėl susipykstam. Bet vienas kito neužmirštam. O paskui dėl tai apsivedėm (susituokė – autor.)“, – juokiasi aštuoneriais metais už vyrą jaunesnė Vanda. 

Ji taip pat daug dirbo tame pačiame tarybiniame ūkyje zootechnike, fermos vedėja, paskui dar tuometinėje Ignalinos pieninėje. 

Aleksandras sako, kad vyras be žmonos – ne vyras. „Nu kur ti padabna. Va, pažiūrėk, net ir Prezidentas be žmonos niekur. O mes gi neprastesni. Visas namų gerumas“, – šposyja Aleksandras. 

O pati Vanda sako, kad išmintinga moteris turi su gera nuotaika, pamaitintą ir prižiūrėtą vyrą išlydėti į darbą ir pasitikti besišypsanti su garuojančiu maistu. Visa kita – antraeiliai dalykai. 

1962 m. jiedu sukūrė  šeimą. 1963 m. šeimoje gimė sūnus, vėliau, 1969 m., dukra. Stankovskiai šiandien džiaugiasi 3 anūkais ir vienu proanūkiu. 

Kasdienybė

Sulaukus devyniasdešimtojo gimtadienio, Aleksandro kasdienybė kitokia, nei miesto žmonių. Jo rankose – visa namų ruoša, ūkis ir neaprėpiama begalybė žemės ir dangaus. Vyras rūpinasi negalią turinčia ir beveik nevaikštančia žmona, dar augina pulkelį vištų, avių bandą. O šiltuoju metų laiku dar traktoriuku dirba žemę. Sėja apie 2 ha avižų, šiek tiek kviečių dėl vištų. 

Laisvalaikiu abu politikuoja. Labiausiai jie pyksta ant valdžios. „Valstybėje šitokia netvarka, o jie vis kišasi ten, kur jų net neprašo: tai Ukrainoje tvarką daro, tai Putiną gyventi mokina, tai Baltarusijoje ieško, ko nepametę… savo šalies ir savo žmonių žiūrėtų geriau“, – vienbalsiai tvirtina Stankovskiai. 

O paklausti, ką mano apie valdžią Ignalinoje, abu iškart nusijuokia: „O kas mums valdžia. Mes su jais reikalų neturime. O jei ir turėtume, tai negi mus skriaus? Vienas meras kaimynas buvo, dabar kitas – irgi kaimynas, juk sodybą Mažulonyse daugybę metų turi. Mieste žmonės kitam bute gyvenantį svetimu laiko, o kaimuose – 5 km spinduliu visi yra kaimynai, visi savi.“

Dažnai užsuka pas Stankosvskius vaikai, o 90-ojo gimtadienio proga dovaną perdavė ir seniūnas Jonas Polito. 

Toks jau tas gyvenimas. Visada kupinas gerų ir liūdnų išgyvenimų, kupinas klaidų. Bet geriau, kad ir su klaidomis, nei niekaip… Tavo dalies niekas kitas nenugyvens, nesukurs, tik tu…

Autorės ir šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *