Susitikimai su garsiu grafiku Gintaru GESEVIČIUMI visada prilygsta dvasinės duonos vertei. Juose daug šviesos, logikos, pozityvo. Savo karantino žiemą menininkas stumia sostinėje, bet siunčia pačius šilčiausius linkėjimus ignaliniečiams, linkmeniškiams, užsnigtiems Kirdeikių gyventojams. Paklausęs – ar nesušalau, dalinasi karantino išgyvenimo strategija, pateikia mintis apie šv. Gralio reikšmę asmeninėje pasaulėžiūroje. 

„Dauguma menininkų moka laukti. Sunkiau atlikėjams, kurių kūryba reikalauja auditorijos dabar. Dailininkai – apsišarvoję kantrybe, saviraiškos energiją dėlioja dar kitaip. Dažniausia, darbuose apgyvendiname viltį rytdienai, kurioje sutiksime savo gerbėjus, žiūrovus, kritikus. Dailininkų sąjungos tinklalapyje senokai veikia virtuali pradedančio menininko Arnoldo Kairio ir mano (Gintaro Gesevičiaus) paroda „Evoliucija“. Tai – karantino primesta galimybė, bet GALIMYBĖ.

Bet koks niurzgimas dėl esamos situacijos – man svetimas. Matot, „nenumirsiu be teatro aplinkos, be puodelio kavos kavinėje“. Pandemija pajudino viso pasaulio gyvenimą. Būkime protingi.

Rubrikos klausimai apie šv. Gralį privertė vėl pažvelgti į savo vidų…  Pirmiausia ir paklausiau savęs – kas tas Gralis? O gi nežinau kas! Nėra jokių konkrečių faktų, kas tai yra. Egzistuoja tik prielaidos, legendos, padavimai… Man jis – Laimės žiburys, siekis būti laimingu. Tada aš vėl klausiu savęs – o kas man yra laimė? Gralis – gėrio simbolis, man pačiam neaiškios būsenos viršūnė. Filosofijos apibrėžimas – gyvenimo prasmė. Pasaulyje esu tam, kad ieškočiau savo „gralio“. Visa žmonija jo ieško. Mūsų bėda tame, kad „gralio“ ieškome visur, tik ne savyje. 

Man visą gyvenimą atrodė, kad jei kiti elgtųsi ir galvotų „normaliai“, visos gyvenimo problemos išsispręstų savaime. Bet deja… Dauguma elgiasi bjauriai, savanaudiškai, neteisingai. Taip yra, buvo ir bus. Esminiai keitimai pradedami nuo keitimo asmeninio požiūrio į viską.

Pasak vienos legendos, trys galingi burtininkai, o gal išminčiai, supykę ant nepaklusnios žmonijos, sugalvojo ją nubausti – paslėpti laimę nuo žmonių, kad niekada jos nerastų. Vienas pasiūlė slėpti aukščiausio, neįžengiamo kalno viršūnėje, antras – giliausioje vandenyno vietoje, o trečiasis paprieštaravo – tos vietos nepatikimos, paslėpkime laimę pačiuose žmonėse. Ten vargu ar jos ieškos… Taip žmonės laimės ieško visur, tik ne savyje…

Matyt į gyvenimo prasmę sudėta Gralio paieška, kad kiekvienas surastų savąjį Gralį, savyje. 

Kada esu laimingas? Tuomet, kai nejaučiu rūpesčio, perdėto atsakingumo naštos už viską, o aplinką priimu tokią, kokioje esu.  Laimingas kai esu Ramus. 

Jei žmogus nuolatos jaustųsi laimingas, toks gyvenimas taptų rutina. Nepatyręs bado – negaliu vertinti paprastos duonos skonio. Nepatyręs skausmo – vargu ar galėčiau džiaugtis ir būti dėkingu likimui už palaimingą ramybę. Ramybę po sumaišties.

Jei vieną dieną į mano rankas patektų šv. Gralis, neprašyčiau nieko, tik labai labai padėkočiau, kad man buvo leista Jo ieškoti.

Tikėjimas – kiekvieno gyvenimo variklis. Nesvarbu kokiu Dievu, tikslu, svajone. Sakoma – „patikėk nors durų rankena“, nes toje jėgoje slypi išlikimo garantas.