Skip to content

Amžinos vertybės lieka kelrodėmis žvaigždėmis

Sigita TELYČĖNAITĖ

Žodžiuose slypi didžiulė jėga, bet kartais jiems neužtenka atspalvių, kuriais tiksliai nusakytume menininko šviesą. Paparastai, ją nebyliai randame, pajuntame prie eksponuojamų drobių… Tarsi dalį užmirštos sielos dalelės, tarsi dalį kibirkšties, kurios tą akimirką pačiam stinga. Profesionalios dailininkės ir pedagogės Nijolės TRINKŪNIENĖS darbuose kalba dangaus vėjai ir šviesa, keliaujanti žydinčių aguonų dvelkime, lubinų alsavime, ar besiilsinti senos bažnyčios bokštuose… Šiandieną su menininke kalbame ne apie konkrečias parodas, kūrybos plenerus, pasiekimus, o žvelgiame į kitokį, pristabdytą gyvenimą, kuriame gimsta naujos būties taisyklės, vertybių sąraše paliekami tik grynuoliai. 

Stebint Jūsų kūrybinę veiklą, žavi talentas ir energija. Ar nepristigote jėgų ir įkvėpimo karantino rėmuose?

Man atrodo, kad aš nei talentinga nei energinga. Dirbu mėgstamą darbą ir užsiimu tuo, kas man atneša džiaugsmą ir dvasinę pilnatvę. Vasarą daugiau tapau, o kai prasideda mokslo metai – dirbu mokytoja ir kūrybai lieka labai mažai laiko. O šis laikas yra dar kitoks. Nuotolinis darbas neatstoja realaus. Be galo pasiilgau tikrų vaikų šypsenų, tikro bendravimo, tikro ugdymo ir mokymo.  

Karantinas veikia visus, taip pat ir mane. Per ilgai jis užsitęsė. Pavasarį buvo lengviau, nors nežinomybių, baimių buvo daugiau. Rudeniniame ir žieminiame karantine apie COVID-19 tarsi ir žinome daugiau, bet jau psichologiškai gerokai esame pavargę. Gerai, kad ilgėja diena, daugiau šviesos. Man labai reikia saulės. Mėgstu vasarą, šilumą, saulėtas dienas. Myliu gamtą, patinka ja grožėtis, o grožėtis mūsų krašte tikrai yra kuo. Su sese Laimute, draugėmis Lina, Asta apvaikščiojame Ignalinos apylinkes, pasidžiaugiame nuostabiais vaizdais. Neretai jie atgula ir į drobę. Šiemet ypatingai graži, snieguota žiema. Kartais eini tarsi pasakišku mišku. Negali atsigėrėti, taip ir tiesiasi ranka traukti telefoną ir nufotografuoti, užfiksuoti, su kitais tuo grožiu pasidalinti. 

O gal atsirado daugiau laiko kūrybinei veiklai, artimiesiems?

Nuotolinis mokymas atima daugiau laiko. Maždaug trečdaliu pailgėja darbas, o kokybė – tikrai ne ta. Kūrybą veikia ir bendras fonas. O jis nėra itin džiugus, kai kasdien girdi, kiek nusinešė COVIDas gyvybių, kiek susirgusių. Sirgo bendradarbiai, pažįstami. Tai irgi paveikė emocinę būklę.

Ribojimas važiuoti į kitas savivaldybes palietė ir mano šeimą. Per visą karantiną nebuvau realiai susitikusi su sūnaus šeima. Kūčias valgėme atskirai, susijungę per Zoomą. Susiskambiname dažnai ir vaizdo skambučiais, bet tai neatstoja tikro bendravimo. Gerai, kad nors sesuo šalia…

Sakoma, kad menininkai moka laukti. Kaip manote Jūs?…

Tokio posakio negirdėjau… Menininkai tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Jie taip pat gali būti ir nekantrūs, ir nervingi, sakyčiau gal net labiau emociškai pažeidžiami, nes iš prigimties yra jautresni. Laukti sunku visiems…

Gal asmeninėje kūrybos erdvėje užgimė nauji darbai ir projektai? Kiek naujų vilčių ir svajonių šiandieną turite?

Svajonių, vilčių, norų visada turiu labai daug. Tai – mano varomoji jėga. Vieniems norams lemta išsipildyti, kitiems  – ne. Bet dažniausiai būna taip, kad apie ką mintys daugiausia sukasi, tai Dievas ima ir atsiunčia. Nuo pat vaikystė man dailė buvo labai artima. Piešdavau kiek save atsimenu. Buvo gyvenimo etapas, kai sportavau, dirbau visai su daile nesusijusį darbą, su vyru auginom sūnų… Taigi buvau toliau nuo dailės fiziškai, bet širdyje ji visą laiką krebždeno… Dabar taip pat, kai ilgesnį laiką nepaimu teptuko, pajaučiu tokią trauką, kad metusi viską, einu tapyti. Tai mano atsipalaidavimas, buvimas su savimi ir su Dievu. Paveikslą kurdama aš jį kaip vaiką pirmiau išnešioju savyje, o pats tapymo procesas būna daug trumpesnis nei minties išnešiojimas, ieškojimas, ką ir kaip kurti.  

Pandemija moko mus visus. Jūsų gyvenimo credo nepakito išbandymų laikmetyje? 

Pandemija moko mus visus. Jos metu tik dar labiau supratau, kad amžinosios vertybės – tikėjimas, viltis, meilė – kelrodės žvaigždės, kad patys brangiausi ir esminiai dalykai yra santykiai, bendravimas, artimi žmonės, šeima. Anksčiau ar vėliau praeis pandemija, reikia turėti vilties. Žmogus daug pakelia: išgyvena karus, marus, netektis, nelaisvę, tremtį… Ir mes ištversime šitą negerą laiką. Gal jau buvome labai išlepinti, per daug patogiai gyvenantys, nemokantys džiaugtis mažais, paprastais dalykais, gal mums tikrai reikėjo kažkokio sukrėtimo, kuris priverstų susimąstyti, kas esame ir ką šioje žemėje veikiame. 

Ačiū, Jums.

Nuotraukos iš N. Trinkūnienės asmeninio albumo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *